Mano kojos jau buvo sutinusios ir sustingusios it pliauskos. Pečiuose įsiveisė kažkokie skausmai, kad aš ir apsiaustą vargiai begalėjau pavilkti. Menkas paprastas apsiaustėlis, – bet taip spaudžia pečius! O kai nuo sniego peršlampa, apledėja – nors raudok, – nebepanešu! Streikuojanti širdis nuolat man pasaulį margina žaliais ir raudonais skrituliais. Bet vis dėlto reikia ištesėti – negi griūsi į griovį pusnynan su kulka pakaušy!

Gyvendami saldžiomis pastogės ir poilsio viltimis, sverdukuliuojame plentu, einančiu stačiai į Lauenburgą. Pamažu leidžiamės nuo kalnų. Net saulelė šviečia, sniegą blizgina. Dūšioje net linksmiau pasidarė. Ištesėsime, – suk juos velniai!

Pavakary pasiveja mus raitelis, nupenėtas toksai it lašininis pusparšis, ant risto sarto žirgelio. Jis praneša tam laukiniam galvijui Bratkei:

– Esą plentu mum eiti negalima. Plentas esąs rezervuotas kariuomenės judėjimui, – mes neprivalą painiotis po kojų...

Bratkė mauroja. Bratkė iš revolverio orą gadina. Bratkė liepia suktis atgal. Mes turime šešis kilometrus grįžti prieš kalną atgal, pasukti iš plento ir dar nueiti vienuolika kilometrų iki artimiausiai nakvynei.

Katorgininkai taip ir nulinko it piaunamos viksvos, išgirdę tokią naujieną. Nukrito nuotaika – su ja ir jėgos ištirpo.