Gatvėje užklumpame lenkių būrį su dideliais žirnienės sriubos indais. Jos tą sriubą nešė į bažnyčią katorgininkam lenkam, bet jas nuo šventoriaus esesininkai pagaliais išmušė. Prie kalinių visai jų neprileido.
Karšta sriuba ir lenkių moterų – tegul bus pagarbintas jų nežinomas vardas! – tokia gailestinga, tokia neapsakomai miela užuojauta atiteko mum.
Nakvoti teko aludėje, kurią laikė žymiausia vietos lenkų veikėja, – ir ji buvo mum tokia gera, mylinti giminė!
Ir iš viso, kur teko mum susidurti su lenkais ar nakvoti pas juos, mes patyrėme nuoširdžiausios užuojautos ir paramos, kurią tiktai tie vargo žmoneliai mum galėjo duoti. Buvome sutinkami ir priimami kaip artimi giminės, – kaip mylimi broliai – švenčiausia to žodžio prasme!
Nakvojant pas vokiečius, buvo visai kas kita. Vokiečiam mes buvome tiktai katorgininkai, Trečiojo reicho priešai. Žmonių jie mumyse nematė. Net puoduko kavos – ir to išprašyti buvo nelengva. Ir už jį reikėjo mokėti spekuliantišką kainą. Apie duonos gabalėlį ir kalbėti nebuvo ko. Na, ir nakvoti mus siųsdavo tiktai pas turtingesnius vokiečius, vietos nacių partijos smuklininkus...
Tačiau pas vokiečius – vargo peles – taip pat atsirasdavo ir širdies, ir užuojautos... Tik jiem patiem buvo baisiai sunku!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas išgelbsti pasakotoją, kai jis sukniumba sniege, ir ką šis epizodas sako apie išlikimą lageryje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas nualpsta kolonos gale, ir palydovas Marholcas jau ištiesia į jį revolverį. Tą akimirką atsiranda bičiulis Jonas iš Biržų, sušunka „Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!“, ištempia jį į kolonos vidurį, o esesininkas lietuvis Šešelga duoda gurkšnį kavos su konjaku. Jonas visą naktį nebeleidžia jam pargriūti. Išlikimą čia lemia ne vien fizinė jėga ar sėkmė, o kitų žmonių rūpestis. Pasakotojas taip pat dėkoja lenkėms už sriubą, ir šie epizodai rodo solidarumą kaip didžiausią atsvarą nužmoginimui.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.