Toliau eiti nebegaliu. Kojos sutino, širdis padūko, temperatūra pakilusi. O mano draugui atletui Vytautui visiškai bloga, jo temperatūra – 39,5! Iki Lauenburgo keturiolika kilometrų. Kurgi mudu su juo benueisime!

Draugas Vytautas turi puikius aulinius batus.

– Mat juos velniai, – sako jisai, – atiduosiu, kad tik nuvežtų!

Oho! Už tokius batus keturiolika kilometrų žiemos keliu nuvežti, – šitokiam reikalui Trečiojo reicho ūkininkai arklių turėjo pakankamai. Bulius Bratkė leido pasisamdyti ūkininką. Susėdom į vežimą mudu su Vytautu, dar vienas seniukas iš mūsų grupės, kadaise buvęs jūros vilkas – kapitonas, dabar gi – klipata klipatėlė. Kiti draugai sudėjo į vežimą, kiek tilpo, savo maišus. Mum palydovu Bratkė davė SS feldfebelį Miulerį, iš Hanoverio, tokį penkių dešimčių metų vyrą su kumpa nosimi, negirdėtai neregėtai plepų... Vis dėlto važiuojame!

Net pypkeles traukiame. Miuleris su vežėju visą laiką apie mergas pliurpia, į mus nekreipia jokio dėmesio.

Artimiausiame kaime pasivijome kitą Štuthofo lagerio koloną, anksčiau už mus atėjusią. Gatvėje stovi dideli mėšlą vežamieji vežimai, baltos bulvių košės su kaupu prikrauti. Pareigūnai dideliais kaušais tą košę kaliniam dalija! Oho! Tokį kaušą bulvinės košės surijęs, gali visą dieną eiti!

Šita kolona geriau buvo aprūpinama. Pamatęs jos pavyzdį, ir Bratkė pradėjo panašiai organizuoti kaliniam maistą, – iki šiol jo buliška galvelė nepajėgė suprasti, kad ir katorgininkai valgyti nori, ir kad jie griūva į griovį – ne iš tinginystės...

Po kelių kilometrų už to kaimelio – kryžkelė. Besisketeriojąs tenai pareigūnas dėsto, kad jam įsakyta plentu kalinių kolonos į Lauenburgą neleisti. Kaliniai turi eiti šunkeliais. Jis siūlo ir Miuleriui tais šunkelėliais pasinaudoti. Bet Miuleris – ne toks, kad pasiduotų taip lengvai nukalbamas.