Gatvėje užklumpame lenkių būrį su dideliais žirnienės sriubos indais. Jos tą sriubą nešė į bažnyčią katorgininkam lenkam, bet jas nuo šventoriaus esesininkai pagaliais išmušė. Prie kalinių visai jų neprileido.

Karšta sriuba ir lenkių moterų – tegul bus pagarbintas jų nežinomas vardas! – tokia gailestinga, tokia neapsakomai miela užuojauta atiteko mum.

Nakvoti teko aludėje, kurią laikė žymiausia vietos lenkų veikėja, – ir ji buvo mum tokia gera, mylinti giminė!

Ir iš viso, kur teko mum susidurti su lenkais ar nakvoti pas juos, mes patyrėme nuoširdžiausios užuojautos ir paramos, kurią tiktai tie vargo žmoneliai mum galėjo duoti. Buvome sutinkami ir priimami kaip artimi giminės, – kaip mylimi broliai – švenčiausia to žodžio prasme!

Nakvojant pas vokiečius, buvo visai kas kita. Vokiečiam mes buvome tiktai katorgininkai, Trečiojo reicho priešai. Žmonių jie mumyse nematė. Net puoduko kavos – ir to išprašyti buvo nelengva. Ir už jį reikėjo mokėti spekuliantišką kainą. Apie duonos gabalėlį ir kalbėti nebuvo ko. Na, ir nakvoti mus siųsdavo tiktai pas turtingesnius vokiečius, vietos nacių partijos smuklininkus...

Tačiau pas vokiečius – vargo peles – taip pat atsirasdavo ir širdies, ir užuojautos... Tik jiem patiem buvo baisiai sunku!

LVI. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas

Toliau eiti nebegaliu. Kojos sutino, širdis padūko, temperatūra pakilusi. O mano draugui atletui Vytautui visiškai bloga, jo temperatūra – 39,5! Iki Lauenburgo keturiolika kilometrų. Kurgi mudu su juo benueisime!

Draugas Vytautas turi puikius aulinius batus.

– Mat juos velniai, – sako jisai, – atiduosiu, kad tik nuvežtų!

Oho! Už tokius batus keturiolika kilometrų žiemos keliu nuvežti, – šitokiam reikalui Trečiojo reicho ūkininkai arklių turėjo pakankamai. Bulius Bratkė leido pasisamdyti ūkininką. Susėdom į vežimą mudu su Vytautu, dar vienas seniukas iš mūsų grupės, kadaise buvęs jūros vilkas – kapitonas, dabar gi – klipata klipatėlė. Kiti draugai sudėjo į vežimą, kiek tilpo, savo maišus. Mum palydovu Bratkė davė SS feldfebelį Miulerį, iš Hanoverio, tokį penkių dešimčių metų vyrą su kumpa nosimi, negirdėtai neregėtai plepų... Vis dėlto važiuojame!

Net pypkeles traukiame. Miuleris su vežėju visą laiką apie mergas pliurpia, į mus nekreipia jokio dėmesio.

Artimiausiame kaime pasivijome kitą Štuthofo lagerio koloną, anksčiau už mus atėjusią. Gatvėje stovi dideli mėšlą vežamieji vežimai, baltos bulvių košės su kaupu prikrauti. Pareigūnai dideliais kaušais tą košę kaliniam dalija! Oho! Tokį kaušą bulvinės košės surijęs, gali visą dieną eiti!

Šita kolona geriau buvo aprūpinama. Pamatęs jos pavyzdį, ir Bratkė pradėjo panašiai organizuoti kaliniam maistą, – iki šiol jo buliška galvelė nepajėgė suprasti, kad ir katorgininkai valgyti nori, ir kad jie griūva į griovį – ne iš tinginystės...

Po kelių kilometrų už to kaimelio – kryžkelė. Besisketeriojąs tenai pareigūnas dėsto, kad jam įsakyta plentu kalinių kolonos į Lauenburgą neleisti. Kaliniai turi eiti šunkeliais. Jis siūlo ir Miuleriui tais šunkelėliais pasinaudoti. Bet Miuleris – ne toks, kad pasiduotų taip lengvai nukalbamas.

– Scheisse! – sako Miuleris besisketeriojančiam pareigūnui, – jis nesąs kvailas šunkeliais tampytis, jeigu yra lygus plentas, kuriuo galima burbuliuoti!

Pakeliui pasivejame vyrus anglų ir prancūzų kareivių uniformose. Eina jie Lauenburgo linkme, lazdelėmis mosikuoja. Be jokios sargybos, be nieko.

– Kur, kamerodai, drožiate? – klausiame jų.

– Namo, namo! – linksmai šypsosi jie. Miuleris pypkę čiulpia, seiles ryja, – aiškiai pavydi anglam su prancūzais.

Arčiau Lauenburgo kažkokie nudriskę mongolai apkasus kasa. Per tokius apkasus višta lengvai peršoktų. Jie tikisi tankus sulaikysią, – linksmi vyrai, ar ne tiesa?

Privažiavome už trijų kilometrų prieš Lauenburgą esančią SS žemesniųjų vadų mokyklą, į kurią buvo sudėtos visos mūsų gyvybinės viltys, kur turėjo būti mūsų kelionės galas – evakuotas lageris. Mus atvežęs ūkininkas išmetė į patvorį visus mūsų daiktus ir nuvažiavo sau. Miuleris, mus su daiktais ant lietaus palikęs, nukiūtino lagerio ieškoti. Nukiūtino ir pranyko. Po valandos atsiradęs, jisai pareiškia, kad čia jokio lagerio nėra ir nebus, – jokių patalpų tam reikalui visiškai nėra. SS vadų mokykla jau panaikinta, – joje dabar įsikūrusi latvių SS junkerių mokykla, vokiečių SS feldfebelių vadovaujama. Pro mus į tos „mokyklos“-lagerio kiemą nuolat važiuoja vokiečių sunkvežimiai, lengvosios mašinos, arkliniai vežimai, vaikų vežimėliai, – vokiečiai civiliai gyventojai ir kariai gabena savo lobį. Matyti, jie visi bus atvykę iš tolimos kelionės, iš anapus Gdansko srities. Kai šitiek vokiečių civilių ir karių čionai grūdosi, aišku, kad mum čia vietos nebegali būti.