Miuleris, kad jam pačiam nereikėtų su mumis ant lietaus šlapti, suvarė mus į sargybos būdą, kur budėjo latvių SS jaunuoliai vokiečio feldfebeliuko priežiūroje. Latviai žiūri į mus kaip į katorgininkus banditus, ligoniam net atsisėsti nepasiūlo. Žvairuoja tiktai, kad ko mes pas juos nenudžiautumėm. Tik po poros valandų paaiškėjus, kad mes ne banditai ir kad mūsų kolonoje ėjo ir visa eilė buvusių Latvijos žymių visuomenės veikėjų, jie išsižiojo iš nustebimo, pasiūlė mum atsisėsti, net kavos atsigerti davė.

Temstant atsiranda mūsų Miuleris, iki šiol vėl kažkur lakstęs.

– Ne, – sako jisai, – čia lageriui galutinai nėra vietos ir mūsų kolona čia nebeateis. Ji bus jau nuėjusi į Lauenburgą. Eisime ir mes tenai jos ieškoti.

– Bet, pone šarfiureri, – sušukome mes su Vytautu kartu, – kurgi mes, ligonys, dabar eisime, per dieną nieko nevalgę!

– Niekis. Marš. Rytoj pavalgysit, – aiškina jis mum. – Marš. Marš!

– Bet gi, pone šarfiureri, – maldaujame jau, – kaipgi su maišais bus? Draugai taip sunkiai juos tempė... Čia jų visas turtas...

– Suk juos velniai, – aiškina mum Miuleris, – visa Vokietija eina velniop, ir tai niekas nesigaili, o čia dabar šitų pašvinkusių maišų gailėsies! Marš, marš, marš!

– Bet, va, gi čia guli ir kolonos vado ryšulys, ir jis pražus, – bandau aš gelbėti padėtį.

– O! Šitą tai paimk! Paimk ir nešk! – aiškina man Miuleris.

Keikdamiesi kaip mokėdami užsikabinome ant nugarų savo maišus. Visi kiti paliko patvory gulėti ant lietaus. Tiktai budelio Marholco ryšulį privertė mane nešti Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.

Baisiai sunku eiti. Man su dviguba našta, Vytautui su temperatūra 40 laipsnių. Vytautas vis dar už mane stipresnis, – jis vis dar man padeda nešti to velnio Marholco ryšulį.