– Scheisse! – sako Miuleris besisketeriojančiam pareigūnui, – jis nesąs kvailas šunkeliais tampytis, jeigu yra lygus plentas, kuriuo galima burbuliuoti!
Pakeliui pasivejame vyrus anglų ir prancūzų kareivių uniformose. Eina jie Lauenburgo linkme, lazdelėmis mosikuoja. Be jokios sargybos, be nieko.
– Kur, kamerodai, drožiate? – klausiame jų.
– Namo, namo! – linksmai šypsosi jie. Miuleris pypkę čiulpia, seiles ryja, – aiškiai pavydi anglam su prancūzais.
Arčiau Lauenburgo kažkokie nudriskę mongolai apkasus kasa. Per tokius apkasus višta lengvai peršoktų. Jie tikisi tankus sulaikysią, – linksmi vyrai, ar ne tiesa?
Privažiavome už trijų kilometrų prieš Lauenburgą esančią SS žemesniųjų vadų mokyklą, į kurią buvo sudėtos visos mūsų gyvybinės viltys, kur turėjo būti mūsų kelionės galas – evakuotas lageris. Mus atvežęs ūkininkas išmetė į patvorį visus mūsų daiktus ir nuvažiavo sau. Miuleris, mus su daiktais ant lietaus palikęs, nukiūtino lagerio ieškoti. Nukiūtino ir pranyko. Po valandos atsiradęs, jisai pareiškia, kad čia jokio lagerio nėra ir nebus, – jokių patalpų tam reikalui visiškai nėra. SS vadų mokykla jau panaikinta, – joje dabar įsikūrusi latvių SS junkerių mokykla, vokiečių SS feldfebelių vadovaujama. Pro mus į tos „mokyklos“-lagerio kiemą nuolat važiuoja vokiečių sunkvežimiai, lengvosios mašinos, arkliniai vežimai, vaikų vežimėliai, – vokiečiai civiliai gyventojai ir kariai gabena savo lobį. Matyti, jie visi bus atvykę iš tolimos kelionės, iš anapus Gdansko srities. Kai šitiek vokiečių civilių ir karių čionai grūdosi, aišku, kad mum čia vietos nebegali būti.
Miuleris, kad jam pačiam nereikėtų su mumis ant lietaus šlapti, suvarė mus į sargybos būdą, kur budėjo latvių SS jaunuoliai vokiečio feldfebeliuko priežiūroje. Latviai žiūri į mus kaip į katorgininkus banditus, ligoniam net atsisėsti nepasiūlo. Žvairuoja tiktai, kad ko mes pas juos nenudžiautumėm. Tik po poros valandų paaiškėjus, kad mes ne banditai ir kad mūsų kolonoje ėjo ir visa eilė buvusių Latvijos žymių visuomenės veikėjų, jie išsižiojo iš nustebimo, pasiūlė mum atsisėsti, net kavos atsigerti davė.
Temstant atsiranda mūsų Miuleris, iki šiol vėl kažkur lakstęs.
– Ne, – sako jisai, – čia lageriui galutinai nėra vietos ir mūsų kolona čia nebeateis. Ji bus jau nuėjusi į Lauenburgą. Eisime ir mes tenai jos ieškoti.
– Bet, pone šarfiureri, – sušukome mes su Vytautu kartu, – kurgi mes, ligonys, dabar eisime, per dieną nieko nevalgę!
– Niekis. Marš. Rytoj pavalgysit, – aiškina jis mum. – Marš. Marš!
– Bet gi, pone šarfiureri, – maldaujame jau, – kaipgi su maišais bus? Draugai taip sunkiai juos tempė... Čia jų visas turtas...
– Suk juos velniai, – aiškina mum Miuleris, – visa Vokietija eina velniop, ir tai niekas nesigaili, o čia dabar šitų pašvinkusių maišų gailėsies! Marš, marš, marš!
– Bet, va, gi čia guli ir kolonos vado ryšulys, ir jis pražus, – bandau aš gelbėti padėtį.
– O! Šitą tai paimk! Paimk ir nešk! – aiškina man Miuleris.
Keikdamiesi kaip mokėdami užsikabinome ant nugarų savo maišus. Visi kiti paliko patvory gulėti ant lietaus. Tiktai budelio Marholco ryšulį privertė mane nešti Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.
Baisiai sunku eiti. Man su dviguba našta, Vytautui su temperatūra 40 laipsnių. Vytautas vis dar už mane stipresnis, – jis vis dar man padeda nešti to velnio Marholco ryšulį.
Svyruojame ir keikiame Miulerį, kad jis bežagsėdamas padvėstų. O jis mum vis aiškina: marš-marš-marš!
– Eik tu po velnių! – nebeiškentęs nusikeikiau jam į akis.
– Ką? Ką tu pasakei? – stebisi Miuleris.
– Eik greičiau po velnių! – paaiškina jam Vytautas.
– Cho-cho-cho! – kriokia Miuleris, – tuoj bus Lauenburgas!
Lauenburge, pasitikęs pirmą pilietį, Miuleris šnekina:
– Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?
Pilietis patrauko pečiais. Jis, žinoma, nieko nežino. Miuleris susitinka bobą, – ir jai dėsto tais pačiais žodžiais:
– Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?
Ir boba patrauko pečiais. Ir ji, žinoma, nieko nežino.
Miuleris varinėjas mus po miestą. Kur kokią bobą pasigaudamas, kokį policininką, kokį pilietį, kur žioplesnį – vis tą patį pliurpia ir pliurpia.
Būtinai kiekvienam jis turi išdėstyti visą mūsų istoriją. Baisiai ilgai jis visuomet palei bobą rankomis mataruoja ir pirštu jai aplink smakrą vedžioja. Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.
Mes, linkdami po naštomis, turime stovėti ir laukti, kol tas prakeiktas pliurpa išsipliurps. Jis mano, kad mes labai patenkinti: jis gi visiem reklamuoja, kad mes nevagiame ir žmonių nepiauname!
– Vesk mus į kalėjimą ar į policiją! – pykčiu nebeištverdamas, šaukia Vytautas, – su tokiu kvailiu čia galą gausi.
– Ką, policiją? Žinoma, policiją. Aš ir pats maniau į policiją. Marš, marš į policiją, – marš!
Susitikęs pirmą bobą, jis vėl savo gieda:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl skyrius apie palydovą Miulerį toks komiškas? Kaip jame pasikeičia kalinių ir sargo santykiai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Miuleris kiekvienam sutiktam kartoja, kad jo vedami kaliniai „nevagia ir žmonių nepiauna“, nemoka kalbėti telefonu ir vis tvirtina, kad jis „senas kareivis“ ir kad „visa bus tvarkoj“. Kartojimas ir absurdiškos situacijos daro jį komedijos personažu. Kaliniai pradeda jam prieštarauti, keikti jį, atsigula policijos koridoriuje, o vėliau patys ima vežimus „rekvizuoti“, ir Miuleris klauso. Taip parodoma, kad griūvančio Reicho tvarka tampa juokinga, nors kaliniai vis dar nelaisvi: be Miulerio juos galėtų pagauti ir pakarti kaip bėglius.
Rašiniui: IronijaLaisvėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.