– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Aš nuvažiavau su jais važiuotas, o visa kolona nuėjo pėsčia. Nežinau, kur ji nuėjo, – velniai ją žino. O tu, mieloji, ar nežinai kartais, kur čia yra policijos valdyba?

Boba nurodo kelią. Bet Miuleris ja netiki. Susitikęs kitą bobą, jis vėl savo:

– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie nevagia ir žmonių nepiauna...

– O tu, Viešpatie, Viešpatie! Kada gi tu nusprogsi, šėtone prakeiktas!

Policijos valdyboje išdėstęs kiekvienam sutiktam pareigūnui, kad mes žmonių nepiauname, prisiplakė jis prie valdybos sekretoriaus. Pasišnekėjęs pusvalandį su juo, ateina Miuleris pas mus su triumfuojančia šypsena:

– Mūsų kolona nuėjo į Reicho darbo tarnybos – RAD – lagerį, dabar tuščią, netoli kaimo Goddentow. Reikia ir mum tenai eiti. Na, – marš, marš!

– O kur tai yra? – klausiame nustebę.

– Netoli. Bus kokie aštuoni ar dešimt kilometrų už miesto.

– Eik tu pragaran molio minti! Niekur aš iš čia neisiu! – keikiasi Vytautas ir gula išilgai koridoriaus, – skersai jis čia netelpa. Šalia jo tiesiuosi ir aš.

Miuleris trypinėja aplink mus ir pliurpia: – Marš-marš! – ir pats savo žodžiais netiki.

– Neisim mes iš čia, nors tu nusprok!

– Ei, jūs, nagi, marš-marš!

– Scheisse! – atsako jam į tai Vytautas ir nusisuka į sieną, – su tokiu kvailiu jis daugiau nebekalbėsiąs.

Pats vienas mum nebegalėdamas nieko padaryti, Miuleris šaukiasi į pagalbą policijos valdybos sekretorių, – seną storą vokietį.

– Išeikite! Čia negalima jum pasilikti! – prašo jis geruoju.

– Kurgi mes eisime, – rėkiame atsigulę abudu su Vytautu, – mes esame ligonys! Mes negalime bepaeiti! Jei čia mums [negalima] nakvoti, sodink mus į kalėjimą!

– Kad ir į kalėjimą negaliu jūsų pasodinti...