Svyruojame ir keikiame Miulerį, kad jis bežagsėdamas padvėstų. O jis mum vis aiškina: marš-marš-marš!
– Eik tu po velnių! – nebeiškentęs nusikeikiau jam į akis.
– Ką? Ką tu pasakei? – stebisi Miuleris.
– Eik greičiau po velnių! – paaiškina jam Vytautas.
– Cho-cho-cho! – kriokia Miuleris, – tuoj bus Lauenburgas!
Lauenburge, pasitikęs pirmą pilietį, Miuleris šnekina:
– Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?
Pilietis patrauko pečiais. Jis, žinoma, nieko nežino. Miuleris susitinka bobą, – ir jai dėsto tais pačiais žodžiais:
– Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?
Ir boba patrauko pečiais. Ir ji, žinoma, nieko nežino.
Miuleris varinėjas mus po miestą. Kur kokią bobą pasigaudamas, kokį policininką, kokį pilietį, kur žioplesnį – vis tą patį pliurpia ir pliurpia.
Būtinai kiekvienam jis turi išdėstyti visą mūsų istoriją. Baisiai ilgai jis visuomet palei bobą rankomis mataruoja ir pirštu jai aplink smakrą vedžioja. Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.
Mes, linkdami po naštomis, turime stovėti ir laukti, kol tas prakeiktas pliurpa išsipliurps. Jis mano, kad mes labai patenkinti: jis gi visiem reklamuoja, kad mes nevagiame ir žmonių nepiauname!
– Vesk mus į kalėjimą ar į policiją! – pykčiu nebeištverdamas, šaukia Vytautas, – su tokiu kvailiu čia galą gausi.
– Ką, policiją? Žinoma, policiją. Aš ir pats maniau į policiją. Marš, marš į policiją, – marš!
Susitikęs pirmą bobą, jis vėl savo gieda:
– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Aš nuvažiavau su jais važiuotas, o visa kolona nuėjo pėsčia. Nežinau, kur ji nuėjo, – velniai ją žino. O tu, mieloji, ar nežinai kartais, kur čia yra policijos valdyba?
Boba nurodo kelią. Bet Miuleris ja netiki. Susitikęs kitą bobą, jis vėl savo:
– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie nevagia ir žmonių nepiauna...
– O tu, Viešpatie, Viešpatie! Kada gi tu nusprogsi, šėtone prakeiktas!
Policijos valdyboje išdėstęs kiekvienam sutiktam pareigūnui, kad mes žmonių nepiauname, prisiplakė jis prie valdybos sekretoriaus. Pasišnekėjęs pusvalandį su juo, ateina Miuleris pas mus su triumfuojančia šypsena:
– Mūsų kolona nuėjo į Reicho darbo tarnybos – RAD – lagerį, dabar tuščią, netoli kaimo Goddentow. Reikia ir mum tenai eiti. Na, – marš, marš!
– O kur tai yra? – klausiame nustebę.
– Netoli. Bus kokie aštuoni ar dešimt kilometrų už miesto.
– Eik tu pragaran molio minti! Niekur aš iš čia neisiu! – keikiasi Vytautas ir gula išilgai koridoriaus, – skersai jis čia netelpa. Šalia jo tiesiuosi ir aš.
Miuleris trypinėja aplink mus ir pliurpia: – Marš-marš! – ir pats savo žodžiais netiki.
– Neisim mes iš čia, nors tu nusprok!
– Ei, jūs, nagi, marš-marš!
– Scheisse! – atsako jam į tai Vytautas ir nusisuka į sieną, – su tokiu kvailiu jis daugiau nebekalbėsiąs.
Pats vienas mum nebegalėdamas nieko padaryti, Miuleris šaukiasi į pagalbą policijos valdybos sekretorių, – seną storą vokietį.
– Išeikite! Čia negalima jum pasilikti! – prašo jis geruoju.
– Kurgi mes eisime, – rėkiame atsigulę abudu su Vytautu, – mes esame ligonys! Mes negalime bepaeiti! Jei čia mums [negalima] nakvoti, sodink mus į kalėjimą!
– Kad ir į kalėjimą negaliu jūsų pasodinti...
– Na, tai kaip sau nori... Mes iš čia niekur neisime! Arba – duok mum vežimą. Važiuoti vis gal dar nuvažiuosime.
– Mielu noru duočiau, bet kad neturiu. Visiškai nieko neturiu. Vokiečių moterim su vaikais gabenti – ir tai neturiu, o jum – juo labiau.
– Tam ir policija esi, kad gautum. Jei jau atitempėt mus čia iš Lietuvos, tai ir vežimą turite duoti...
– Argi aš tempiau? Kuo gi aš kaltas?
– O mes kuo kalti?.. Jeigu mes išeitumėm iš miesto, vis tiek, nebegalėdami paeiti, nugriūtumėm, o Miuleris mus nušaus, – mes dabar jį jau stačiai Miuleriu vadinome, – tad kuriam velniui mum dar eiti, vargti, kad jis tą pat gali ir čia padaryti? Miuleri, šauk, po perkūnų, greičiau!
– Cho-cho-cho! – krizena Miuleris, – kada gi aš jus šaudžiau?
– To dar betrūko, kad tu mus, padūkęs velniau, šaudytum!
Policijos valdybos sekretorius prašo geruoju. Mes turime tiktai už miesto, pusantro kilometro, išeiti. Ten esąs kaimelis, gyveną ūkininkai. Jis duosiąs Miuleriui raštelį, su kuriuo jis galės rekvizuoti vežimą, ir mus toliau jau nuveš.
– Cho-cho-cho! – krizena Miuleris, – mes dar pavažiuosime!
Policija gražiuoju prašo, – kurgi čia su ja pešies, katorgininkas būdamas! Einame per miestą ramiai, specialaus policininko lydimi, kad Miuleris pakeliui vėl nepliurptų. Už miesto – pasilikome vėl su tuo išglušėliu. Kaime su juo vėl ta pati velniava – kiekvienam jis turi išpliurpti visą mūsų istoriją.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl skyrius apie palydovą Miulerį toks komiškas? Kaip jame pasikeičia kalinių ir sargo santykiai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Miuleris kiekvienam sutiktam kartoja, kad jo vedami kaliniai „nevagia ir žmonių nepiauna“, nemoka kalbėti telefonu ir vis tvirtina, kad jis „senas kareivis“ ir kad „visa bus tvarkoj“. Kartojimas ir absurdiškos situacijos daro jį komedijos personažu. Kaliniai pradeda jam prieštarauti, keikti jį, atsigula policijos koridoriuje, o vėliau patys ima vežimus „rekvizuoti“, ir Miuleris klauso. Taip parodoma, kad griūvančio Reicho tvarka tampa juokinga, nors kaliniai vis dar nelaisvi: be Miulerio juos galėtų pagauti ir pakarti kaip bėglius.
Rašiniui: IronijaLaisvėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.