– Na, tai kaip sau nori... Mes iš čia niekur neisime! Arba – duok mum vežimą. Važiuoti vis gal dar nuvažiuosime.
– Mielu noru duočiau, bet kad neturiu. Visiškai nieko neturiu. Vokiečių moterim su vaikais gabenti – ir tai neturiu, o jum – juo labiau.
– Tam ir policija esi, kad gautum. Jei jau atitempėt mus čia iš Lietuvos, tai ir vežimą turite duoti...
– Argi aš tempiau? Kuo gi aš kaltas?
– O mes kuo kalti?.. Jeigu mes išeitumėm iš miesto, vis tiek, nebegalėdami paeiti, nugriūtumėm, o Miuleris mus nušaus, – mes dabar jį jau stačiai Miuleriu vadinome, – tad kuriam velniui mum dar eiti, vargti, kad jis tą pat gali ir čia padaryti? Miuleri, šauk, po perkūnų, greičiau!
– Cho-cho-cho! – krizena Miuleris, – kada gi aš jus šaudžiau?
– To dar betrūko, kad tu mus, padūkęs velniau, šaudytum!
Policijos valdybos sekretorius prašo geruoju. Mes turime tiktai už miesto, pusantro kilometro, išeiti. Ten esąs kaimelis, gyveną ūkininkai. Jis duosiąs Miuleriui raštelį, su kuriuo jis galės rekvizuoti vežimą, ir mus toliau jau nuveš.
– Cho-cho-cho! – krizena Miuleris, – mes dar pavažiuosime!
Policija gražiuoju prašo, – kurgi čia su ja pešies, katorgininkas būdamas! Einame per miestą ramiai, specialaus policininko lydimi, kad Miuleris pakeliui vėl nepliurptų. Už miesto – pasilikome vėl su tuo išglušėliu. Kaime su juo vėl ta pati velniava – kiekvienam jis turi išpliurpti visą mūsų istoriją.
Brendame per vandenį iki riešų – buvo staigus atodrėkis su lietumi, – mokliname patamsyje nuo trobos į trobą, – vežimo mum niekas neduoda. Kiekvienas ūkininkas bijo, kad Miuleris, paėmęs vežimą, važiuos ir nuvažiuos jį, – ką tu su tokiu pliurpa! Ūkininkai visaip išsisukinėja. Miuleris – geros širdies žmogus – labai ir nespiria. Taip niekur vežimo ir negavome, – visi ūkininkai siuntė mus pas kaimo burmistrą, kuris gyveno dar už kelių kilometrų, kurį ir surasti tokią tamsią naktį buvo prasti juokai.
Keikiame Miulerį biauriausiais žodžiais, kuriuos tik prisiminti galėjome. Į mūsų koliojimą jis kriuksi tiktai:
– Cho-cho-cho! Esu senas kareivis. Visa bus gerai.
Vis dėlto burmistrą suradom. Jis mum net duonos po dvi rieki davė ir po puoduką kavos. Ir vežimą davė! Važiuojame!
RAD lageris jau nebetoli buvo. Bet apie mūsų koloną niekas tame lageryje nieko negirdėjo. Lageris tuščias, bet nakvynės mum neduoda, – esą dar papiausite, ko gero! Marš atgal.
Burmistras įsiutęs, kad mes sugrįžome. Jis atlikęs savo pareigą, vežimą davęs. Dabar jis nebeįsileidžia į jokias kalbas, veja mus su visu Miuleriu iš kiemo lauk. Mes jau Miuleriui aplink snukį kumščiais vedžiojame, – žodžių mes jam jau nebeturime...
Pasiųstume mes tą Miulerį visiškai po velnių, bet kad jis dabar pasidarė mum reikalingas! Mes – ligonys, be jokių dokumentų, be pinigų, svetimoj žemėj, – kur dingsime be Miulerio? Pagaus dar kaip bėglius iš lagerio ir pakars, – toks gi klaikus metas! Be to, mūsų blokui visuomet buvo uždėta kolektyvinė atsakomybė, vienas pabėgs – visi kiti nukentės!
Varinėdami Miulerį nuo trobos į trobą, kaime vis dėlto gavome nakvynę. Vytautui temperatūros daugiau 40, bet jis laikosi herojiškai, nors ir pasiutusiai keikias.
Ant rytojaus Miuleris užsimanė mus vėl į Lauenburgo policiją varyti, – dieną Miuleris buvo drąsesnis ir ėmė įsakymus davinėti. Mes įtikinėjame, kad jis policijon bent telefonu paskambintų, – gal gi mum visai nereikia tenai grįžti.
– Ne, ne, ne! – spiriasi Miuleris, – neskambinsiąs. Reikią eiti, jis žinąs, jis esąs senas kareivis, – telefonu kalbėti, žaltys, nemokėjo...
Vargiai gyvi nulingavome į Lauenburgą. Miestas – pilnas žmonių. Vis pabėgėliai ir pabėgėliai. Naciai rudoje uniformoje traukia iš vežimų visus vyrus ir stato į rikiuotą – organizuoja pragarsėjusį Hitlerio folksšturmą. Vežimuose pasilikusios vienos moterys rėkia žliumbia, į padalkas nosis šluosto, nosinaites taupo. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, susitikęs kiekvieną naują bobą, barška kaip sena katarinka:
– Va, aš vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepiauna...
Policijos valdybos sekretorius pasitiko mus kaip bulius raudoną skudurą.
– O, Viešpatie! Ir vėl jūs čia! Lauk! Lauk! – ėmė kaukti jisai. – Aš gi jum sakiau, kad jum reikia eiti į RAD lagerį, ten jum vieta jau paskirta! Lauk, lauk!
Į mūsų pasiaiškinimą, kad mes ten jau buvome, jis tiktai mojavo abiem rankom, – nieko jis nežinąs, nieko kita jis negalįs...
– Kalėjiman jūsų neleisiu! Lauk, lauk!
– Su šituo kvailiu Miuleriu atgal aš nebeisiu, – vis širdo Vytautas, – duokit kitą palydovą...
– Cho-cho-cho! – žvengė Miuleris, matyti, patenkintas, kad jį Vytautas viešai kvailiu pavadino.
Kito palydovo nedavė. Iš policijos valdybos išmetė mus lauk su visu Miuleriu. Grįždami atgal į tą lageriūkštį, turėjome verstis su tuo pačiu Miuleriu. Tik dabar mes jį paėmėm savo žinion. Mieste prie bobų iš tolo nebeprileidžiame.
– Miuleri, velniau, nelįsk, – laiko nėra! – tempėme jį toliau – ir jis klausė.
Užmiestyje pradėjome savarankiškai vežimus rekvizuoti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl skyrius apie palydovą Miulerį toks komiškas? Kaip jame pasikeičia kalinių ir sargo santykiai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Miuleris kiekvienam sutiktam kartoja, kad jo vedami kaliniai „nevagia ir žmonių nepiauna“, nemoka kalbėti telefonu ir vis tvirtina, kad jis „senas kareivis“ ir kad „visa bus tvarkoj“. Kartojimas ir absurdiškos situacijos daro jį komedijos personažu. Kaliniai pradeda jam prieštarauti, keikti jį, atsigula policijos koridoriuje, o vėliau patys ima vežimus „rekvizuoti“, ir Miuleris klauso. Taip parodoma, kad griūvančio Reicho tvarka tampa juokinga, nors kaliniai vis dar nelaisvi: be Miulerio juos galėtų pagauti ir pakarti kaip bėglius.
Rašiniui: IronijaLaisvėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.