Lageriukas buvo visiškai apšepęs. Prisiglaudęs jis buvo aukštokos kalvos šone, iš kitos pusės saugojo jį neišbrendama didžiulė pelkė. Barakai – menkučiai, sukiužę, lyg jie būtų buvę skirti triušiam auginti – ir tai per prasti.

Iš mūsų kolonos pradinio skaičiaus 1.600 vyrų beliko gal vos pusė. Vieni pakeliui išbėgiojo, kitus iššaudė. Bet ir tokiam sumenkėjusiam skaičiui Ganso barakėliuose sutilpti buvo labai sunku. Kamšatis buvo pasiutusi!

Banditų atamanas Francas jau organizuoja pataipas. Užėmė jisai barakėlio visą galą, pastatė sargybą su pagaliais, nieko daugiau tenai neįsileidžia, esą visi kiti galite verstis kaip norit!

Kuo mes prastesni už Francą? Ar nepabandžius ko suorganizuoti?

Kai kurie iš mūsų, dar Štuthofe tebebūdami, jau buvo išverkę iš Majerio savo laikrodžius ir auksines plunksnas, motyvuodami, kad visa jiem tai reikalinga darbo sėkmingumui, – tokiem tikslam Majeris išduodavo kaliniam tokius jų daiktus.

Vienas iš mūsų laikrodžių dabar atsidūrė buliaus Bratkės delne, – Bratkė jį lyg ryte prarijo. Pasiutęs bulius Bratkė virto vėl veršiu žinduoliu. Tuomet rado jisai pačiame lageriūkščio pakraštyje tokią vėjo pašiepiamą būdelę – sandėliuką įrankiam laikyti. Sandėliukas buvo mažutis ir menkas, bet vis dėlto pečių turėjo.

– Še, – sako Bratkė, – čia jum bus patalpa. Visai atskira. Bent niekas neapvogs. Parsineškite šiaudų. Tvarkykitės kaip norite.

Atskirą patalpą, kad ir tokią menkutę, turėti buvo vis dėlto labai didelis daiktas!

Prisinešėm šiaudų. Pasivogėm pusę maišo anglių pečiui kūrenti. Varstotus ir kitus įrengimus pavertėm malkom. Pasikūrėm pečių, – taip malonu šildytis prie jo, ant šiaudų išsitiesus! Visa bėda tiktai, kad nebuvo ko virti. Ničnieko. Niekas nieko nebeturėjo. O lageris – taip pat nieko neturėjo. Nieko nedavė. Gyvenkite kaip norite!