Mūsų cigarečių šimtinė vėl atsidūrė Bratkės kišenėje. Bratkė sutiko duoti palydovą ir leisti trim mūsų vyram eiti į aplinkinius kaimus paelgetauti.

Elgetavimas šiokių tokių vaisių davė, bet nedaug. Aplink gyveno vokiški ūkininkai. Jie buvo įsitikinę, kad visi katorgininkai yra galvažudžiai, – už ką gi jiem valgyti duosi? Su vyrais kaimuose nė nepradėk kalbėti. Buvo galima šis tas išmelžti tiktai kavalieriškai prie moterų prisisėlinant, ir tai – kad tik vyrai nematytų. Po trijų dienų tačiau ir šis maisto šaltinis užsiraukė.

Panašiu būdu kaip mes, ir Francas su savo svainiu ėmė tokias ekspedicijas į kaimus organizuoti. Tiktai elgėsi jisai kiek kitaip. Jis veikė savarankiškai. Jis neelgetavo. Jis su savo svainiu stačiai plėšikavo, – pats pasiimdavo, ko jam reikia ir nereikia.

Vokiški ūkininkai pradėjo rėkti. Pasiskundė aukštesnei valdžiai Lauenburge. Iš ten atėjo griežčiausias įsakymas: nieko iš lagerio į kaimus neišleisti, – kad neplėšikautų ir ligų po apylinkes neišnešiotų!

Bankrutavus plėšybai, Francas pradėjo organizuoti prekybą. Per savo svainį iš apylinkės ūkininkų perka karvę, perka bulių mėsai. Kviečia ir mus prisidėti. Žinoma, prisidedam. Bet kai tą karvę ar bulių atveda į lagerį, vis pasirodo, kad tai seno klišo arkliškos veislės kuino būta. Kur Francas to kuino mėsą dėdavo, velniai jį žino, bet mum iš to viso biznio tekdavo tik kanopos. Žinoma, kanopos taip pat neblogas daiktas, bet valgyti vis dėlto kažkaip neišeina...

Sukit devyni perkūnai tą prakeiktą Francą, – koks čia gali būti biznis su banditų atamanu!

Kitas vėl iniciatyvos pilnas banditas su savo gauja okupavo vienintelį lageryje šulinį su pompa.

Nori gauti vandens – duok gaujai ką nors. Duodi – gauni. Neduodi – nėr vandens: jis su savo gauja pompą taiso ir tave lazdomis gena lauk.

O!.. Bratkė, valdžia, pradėjo dalyti lageriui maistą!

Duoda į dieną puslitrį sriubos: vanduo be druskos ir jame susigėdusios plūduriuoja dvi neskustos bulvelės. Daugiau nėr. Ničnieko nėr. Tuščia.

Ilgainiui valdžia ėmė atgabenti iš Lauenburgo ir duonos. Duodavo duonos po 250–300 gramų vieną kartą per savaitę, o kartais – net du kartu!

Bratkė ėmė supirkinėti iš apylinkės ūkininkų baigiančius dvėsti kuinus. Lupa tiem kuinam kailį ir kemša juos sriubon, – po gabaliuką, žinoma, šiaip sau, dėl skonio. Kuino mėsa ir bulvės atitenka Franco ir kitom sąjunginėm su juo gaujom, okupavusiom virtuvę. Visiem kitiem lieka tik buizelė, kurioje buvo virtos bulvės ir kurioje dar plūduriuoja šiokie tokie arklienos pėdsakai, – tokios ilgos išplušusios arklio raumenų gijos, panašios į parūdijusius seno tekio šerius. Viso to malonumo gaunama vieną kartą per dieną. Visa tai verdama be druskos pėdsakų, – jos pakanka tiktai Franco ir sąjungininkų gaujom. Nuo viso to visiem be išimties lageryje sugedo viduriai. Nuo viso to lageris vaitoja. Lageris badauja. Badas pasiekia tokio laipsnio, kad kai Francas su gauja išmeta lauk papiauto kuino žarnas, – katorgininkai, vienas kitą draskydami, puola į tas žarnas, tampo jas ir ryja žalias, nevalytas – su visu jų turiniu! Epidemijos lageryje plečiasi...

Mano draugas Vytautas vis dar tebeguli su temperatūra 40, – atsirado pas mus dar du tokios aukštos temperatūros ligonys. Ir aš guliu visą laiką. Nebeklauso kojos. Velniai žino, kas jom pasidarė. Šiaip būtų nieko sau kojos, ir neperlabai tesutinusios, ir neskauda, tik šiaip sau saldžiai tirpsta, it skruzdėlės į jas medų nešiotų. Nieko ypatinga. Tik, va, kai pastatai jas – nesilaiko. Linksta it be kaulų būtų. Stojant reikia griūti, – nieko čia, brač, nepadarysi.

Mūsų sandėliuke gyveno ir kolonos gydytojas, lenkas iš Gdansko, Vitkovskis [Witkowski], pats penkerius metus jau baigęs sėdėti lageryje. Baisiai mielas, baisiai geras, švelnus žmogelis. Bet jis pats vos laikosi ant kojų, – ir jokių gydymo priemonių jisai neturėjo, – nieko jam nebuvo duota pasiimti iš Štuthofo. Ničnieko jisai neturėjo.

Dėl mūsų draugų, gulėjusių su tokia aukšta temperatūra, jis nieko nesakė. Kraipė galvą ir tylėjo. Aišku, buvo kažkas panašu į tifą ar paratifą. Būtų jis tai valdžiai pasakęs, būtų juos tučtuojau išmetę į „ligoninę“, kuri buvo daugiau panaši į lavonų sandėlį. Tenai jie būtų bežiūrint nusibaigę. Mūsų gi sandėliuke jie visi liko gyvi. Niekas daugiau neapsikrėtė.

Geras žmogutis buvo tasai gydytojas, kad jis pats tiktai sveikas būtų!

Retkarčiais užeidavo į mūsų būdą vienas kitas esesininkas tabokos paprašyti ar šiaip bičiuliškai dėl visokių gyvenimo opų pasidejuoti. Atnešdavo kartais druskos saujelę, daugiau jos ir jie patys neturėjo. Užeidavo net Marholcas, – ir jis net darydavo bičiuliškai nusiteikusią fizionomiją!

O bulius Bratkė net filosofu buvo virtęs. Jis atnešdavo iš fronto žinių, jam labai blogų. Esą, jeigu taip, – jeigu frontas priartės, jis mesiąs visą lagerį, paimsiąs tiktai mus ir drošiąs stačiai į Lebos uostą. Ten žvejų laivo kapitonui pakišiąs po snukiu revolverį, ir visi esą mausime stačiai į Švediją. Tačiau kol tai bus, jis atvedė pas mus vieną vokietį ūkininką iš Ganso kaimo ir leido su juo pirkliauti. Lageris maisto neturėjo. Kaliniam reikėjo patiem maitintis.