Tai, va, tasai darbininkas, arklių šėrikas, ėmė skriausti dvarininko arklius. Arkliam skirtųjų miltų geroką dalį jisai nukniaukdavo, o jo žmonelė iš tų miltų mum ragaišį kepdavo. Darbininkas kniaukdavo, žmonelė kepdavo, o Šešelga – atnešdavo. Nedaug to ragaišio kiekvienam tetekdavo, – vis dėlto apie keturias dešimtis vyrų mūsų būdoje gyveno! – bet gi kąsnelis kitas tekdavo – ir taip per kokias keturias savaites – kasdien! Tai buvo jau labai daug. Ligoniam Šešelga atitempdavo kartais kur nutvėręs kokį pyragėlį, pieno gurkšnį, kokį kiaušinį... Maža – tai maža buvo, bet ką gi kita veiksi!