Baisus demokratas buvo tasai maršalas! Pagaus, būdavo, savo kolonoje kokį alkaną vagilėlį, tuojau išrikiuoja visą savo minią.

– Va, pagavau vagį, – šaukė maršalas, – kas jam daryti?

– Duot jam į kailį! Įkrėsti jam! – šaukia koks mušeikėlė iš kolonos.

Maršalui to ir tereikia. Maršalas pats darbuojasi. Ir lazda muša, ir batais akėja. Pasidarbavęs maršalas šaukia:

– Ar gerai, ar teisingai padaryta?

– Puikiai! Švenčiausia teisybė! – atsako jam kas nors iš minios.

Pabandytų kas kitaip pasakyti! Maršalo lazda dar nesupuvo, – dar yra parako senoje maršalo parakinėje!

Tvatydavo maršalas savo katorgininkus dar šlykščiau negu Bratkė. Bet tvarkos pas jį buvo vis dėlto daugiau. Štai įrodymas:

Maršalo kolona susidėjo iš lenkų ir latvių kalinių. Atėję į Gansą, lenkai atsisakė gyventi po vienu stogu su latviais. Esą, kolonai bevažiuojant traukinėliu iš Štuthofo į Gdanską, toje baisioje spūstyje ir tvankumoje, latviai papiovę ar uždusinę devynias dešimtis lenkų. Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa. Lenkai esą patys uždusę, o kas ką piovęs – tai dar didelis klausimas. Kaip tenai iš tikrųjų buvo, sunku pasakyti. Valdžia šio įvykio tirti nė nebandė. Kas jai? Devynios dešimtys lavonų iš vežimo – vežimui aiškiai lengviau. Ir šaudyti jų nebereikės... Vienu žodžiu, lenkai, grūmodami visokiais velniais, atsisakė gyventi su latviais po vienu stogu. Ir ką gi maršalas? Jis pasielgė teisingai, jis juos atskyrė. Ir muštis jiem neleido be reikalo. Retkarčiais, žinoma, jis juos suleisdavo iš nuobodumo pasipliekti, bet pats visuomet dalyvaudavo žiūrovų tarpe ir stropiai sekdavo, kad nė viena pusė nebūtų per daug nugalėta. Visuomet prižiūrėdavo, kad mušeikų tarpe kokia neteisybė neatsitiktų. Teisingas buvo žmogus, teisybės mėgėjas, tasai kroatų maršalas!

Lagerio latviai pasižymėjo labai savotišku, retai kur kitur pasitaikančiu būdo bruožu.

Šiaip latviai buvo visi sveiki, gerai subudavoti, gaspadoriškai tvirti vyrai. Pasitaikydavo, žinoma, ir jiem kartais susirgti. Dar Štuthofe tebebūnant. Gauna latvis kokį bronchitėlį ar kokį menkystą gripelį. Kitas dėl to tiktai nusičiaudėtų – ir visa liga būtų baigta. Rusas, pavyzdžiui, net šiltinę lageryje pasigavęs, nuo bet kokios piliulės, būdavo, pagyja. Jam vis tiek būdavo, kokio turinio piliulė praryti, bet tik būtų piliulė! Cinko lašais ar pomada galėjai dėmėtąją šiltinę gydyti – ligonis vis tiek pagytų, – tokie buvo tie lagerio rusai. Latviai gi į ligų reikalą žiūrėjo daug rimčiau. Latvis, gripelyje dasikasęs iki 38 laipsnių šilimos, būdavo, sunkiai atsidūsta ir pareiškia:

– Blogai. Aš dabar mirsiu. Taip maždaug po trijų dienų...

Ir ištesėdavo, žaltys, savo žodį! Kai latvis pasakė: blogai, – tai kad ir kažkokia menkysta jisai sirgtų, vis tiek jisai mirs, nors tu jam šimtus visokių piliulių suvarytum. Stačiai neįmanoma suprasti, kaip jie sugebėdavo duotąjį žodį nustatytu laiku ištesėti! Ir – ištesėdavo. Jei jau latvis pasakė, kad jis mirs – šventa. Jis neapgaus. Mirs kaip reikiant, – juokų nekrės.

Tas pat atsitiko ir mūsų gyvenamajame sandėliuke Ganso lageriūkštyje. Buvo su mumis Rygos universiteto profesorius, pirmojo Latvijos prezidento sūnus, Konstantinas Čakstė. Tvirtas vyras, atletas stačiai. Visuomet geros nuotaikos, mielo būdo, protingas vyras. Labai geras kolega.

Staiga jisai suserga. Temperatūra pakyla iki 38,2 laipsnių.

– Blogai, – sako Konstantinas, – dabar aš mirsiu.

– Na, Konstantinai, kad tu taip neprotingai juokauji!

– Bet aš jum tikrai sakau, kad mirsiu. Po trijų dienų.

Kas gi juo gali tikėti?! Konstantinas, toks protingas vyras – ir mirs dabar be niekur nieko! Pfui, Konstantinai!

– Žiūrėk, mano draugas Vytautas, – sakau aš Konstantinui, – štai jau trys savaitės guli su temperatūra 40,3 – ir nemiršta. Pypkę be paliovos čiulpia – ir keikias daug biauriau, negu sveikas būdamas...

Konstantinas nepasiduoda įtikinamas. Mirsiąs – ir galas!

Mes su juo ir geruoju kalbame, ir juoktis pradedame, ir į jo sveiką protą apeliuojame, jis gi vis savo ir savo:

– Mirsiu. Tikrai. Po trijų dienų maždaug...

Vakarop jis bando savo žodį pradėti gyvendinti.

Ima sąmonės nustoti. Ir pabunda, ir vėl nustoja. Pabudęs draugam pasakoja savo paskutinę valią testamentinio pobūdžio. Ir vėl jis gula be sąmonės. Nieko nebevalgo, nieko nebesupranta. Per naktį klejoja. Kitą dieną ir naktį jį tampo kažkokios keistos konvulsijos. Veidas persuktas. Rankomis visą laiką apskritimus sukalioja. Kojomis visą laiką mala, lyg jis gulėdamas dviračiu važiuotų. Sąmonės nebeatgauna...

Ir ką gi? Lygiai po trijų dienų Konstantinas mirė – kažkokia keista, nežinoma, nesuprantama liga.

Konstantinui laidoti iš Bratkės išpirkome šiokių tokių privilegijų. Pašarvojome palėpėje tokioje, skersvėjy. Garbės sargyboje stovėjome. Latviai esesininkai ateidami išsitempę stūksojo. Duobę parūpinome ant kalnelio po beržais. Bet grabo – negavome. Reikėjo pasitenkinti tolio lakštu, kažkur nudžiautu. Į duobę paslapčia nuo Bratkės buvo įdėtas butelys su popieriumi, kuriame visi buvo pasirašę, laidoję mūsų mielą Konstantiną.

Po laidotuvių valdžia pasigedo:

– O kurgi Konstantino auksiniai dantys? Nejaugi jūs, šėtonai, su auksiniais dantimis palaidojot?