Atsirado liudininkų, kurie tikino, kad Konstantinui dantis išlupo vienas prancūzas, numirėlių globėjas. Tardomas prancūzas bliovė, kad jis dantų nevogęs, – juos esą kiti išlupę. Tieji „kiti“ kvočiami rėkė, kad jie pakankamai savo dantų turį, – Konstantino dantų jie ir matyti nematę, ir girdėti negirdėję...
Nepajėgiant teisybę surasti šioje žemėje, reikėjo jos ieškoti po žeme: teko atkasti Konstantino lavonas – patikrinti dantys...
Artėjant frontui, Bratkė su maršalu buvo susitarę: su sveikaisiais kaliniais jie išeisią toliau, o ligonis, kurių buvo jau keli šimtai, paliksią Ganse; jiem apsaugai paliksią tris latvių esesininkus, kurie turės teisę pasišalinti, kai Raudonoji Armija bus jau už dešimties kilometrų nuo lagerio. Mes gi, tikrieji ligonys ir savanoriai, buvome susitarę su tais esesininkais latviais: kai tik Bratkė su maršalu išžygiuos, tuojau ir mes visi dumsime savo keliais, – kur kam patinka. Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimai – visa staiga stačia galva apsivertė...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip papasakota profesoriaus Konstantino Čakstės mirtis ir laidotuvės? Kodėl draugams svarbu jį palaidoti su pagarba ir ką parodo tolesnis įvykis su auksiniais dantimis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Čakstė, stiprus ir geros nuotaikos vyras, susirgęs pasako, kad mirs po trijų dienų, ir taip įvyksta. Pasakotojas pradeda pusiau juokais, bet baigia liūdnai. Draugai išperka privilegijų, pašarvoja jį, stovi garbės sargyboje, palaidoja ant kalnelio po beržais ir į kapą įdeda butelį su popieriumi, kuriame visi pasirašė. Taip jie grąžina mirusiajam vardą ir orumą, kurių lageris jam neleido turėti. Tuo tarpu valdžiai rūpi tik jo auksiniai dantys, todėl lavonas atkasamas. Scena rodo du priešingus požiūrius į žmogų: kaip į asmenį ir kaip į daiktą.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.