Mūsų lageriukas, prisišliejęs Ganso pašlaitėje, merdi it kuinas, kurį atvedė mum į sriubą kišti.

Kas iš tos sriubos! Ji galima valgyti tiktai užsimerkus. Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė tikina, kad tai visiškai ne siūlai, – kad tai kadaise arklio raumenų būta. Gal ir buvo raumenys, velniai juos žino. Kad tik baisiai negražiai driekiasi. Vos jie prilipo prie valgomojo puoduko, – o jie nuolat limpa, – tuojau aliuminijus toje vietoje rūdija. Katorgininkų skilviai nuo tų siūlų rūdijo ne blogiau už aliuminijų. Prarijus keletą tokių siūlų garankščių, viduriuose darosi netvarka, mažai kuo blogesnė už cholerą...

Atneša boselį su tokia sriuba. Baisu į ją žiūrėti. Žiūrint mėšlungis nosį suriečia. Bet kad valgyti – taip baisiai norisi! Suk ją velniai, – kas bus, kas nebus – vis tiek! Vis gal kaip nors prarysiu!

Bet kad ir tokios sriubos – baisiai maža! Vieną kartą per dieną, apie puslitri, ir – daugiau nieko. Serga žmonės. Keikias žmonės. Miršta žmonės it pasamdyti, kad buliui Bratkei mažiau rūpesčių liktų.

– Aišku, jei dar ilgiau čia reikės būti, išmirsime visi kaip musės jaujoj. Nė vienas gyvas nepaliks. Reikia gi kas nors daryti!

Gera pasakyti – kas nors daryti! Ką tu žmogus bepadarysi, kad jėgų nebėr!

Tiesa, Ganso lageriuke jokių darbų nebuvo. Vien tik tos prakeiktos virtuvės reikalai ir patalpų apkūrenimas. Nugriovėm visus pastatėlius, kuriuose gyvi žmonės negyveno. Numirėliai ir besirengią mirti gali ir skersvėjy naktelę kitą pabūti, – jiems gi vis tiek. Išgriovėm, išplėšėm visas vidujes pertvaras, nudraskėm, kur buvo galima, stogus – viską supleškinom. Paskui stipresnieji gavo vaikščioti į mišką malkų pasipiauti ir parsinešti. Savo barakėliui ir virtuvės reikalam. Tai ir visas buvo darbas. Bet ir jo buvo sočiai. Pajėgesnių, galinčių nueiti į mišką ir piūklą patraukti, buvo nedaug belikę. Visi kiti – tamulinėjo po kiemą it pakvaišę tarakonai. Mėšlyną kapstė, maisto ieškodami. Stovėjo, susiėmę pilvus, eilėmis prie išvietės. Drybsojo susirietę kas pastogėj, kas ant šiaudų kur, kas kieme ant sniego it pajūrio pliaže.

Du kartu per savaitę važiuodavo iš ūkininkų rekvizuotas vežimas į Lauenburgą maisto atsivežti, – esesininkai aiškiai norėjo valgyti. Kuino raumenų surūdiję siūlai jų skilviam netiko.

Reikėjo išrutulioti virtuozišką diplomatinį meistriškumą, kol mūsų bloko atstovas gavo teisės prie tokio vežimo prisiplakti. Visa laimė, kad esesininkam maisto atvežti tą kartą buvo siunčiamas Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.

Lauenburge buvo jau košė. Miestas – pilnas prisigrūdęs žmonių, – kas – pėsčias, kas – važiuotas. Vyrai, moterys, vaikai. Su visokiu lobiu ir šlamštu. Vokiškos kariuomenės tačiau kaip ir nėra. Šen ten prakulniuoja koks senis kreivakojis, pravažiuoja sunkvežimis, invalidų prikrautas. Prajoja raitelis, besivedąs keletą alkanų arklių. Pafrontės miestui – kariškos nuotaikos mažoka.

Iš Rytprūsių į Lauenburgo apylinkę buvo privažiavę daug pabėgėlių. Visiem ūkininkam esesininkai buvo įsakę krautis savo mantą į vežimus ir traukti į Vakarus. Kas nenorėjo važiuoti, tą esesininkai vietoj šaudė. Kol Rytprūsių ūkininkai privažiavo iki Lauenburgo, raudonoji armija buvo jau atsidūrusi prie Oderio. Kelias tolimesniam traukimuisi į Vakarus buvo jau atkirstas. Pomeranijos ūkininkai nuo Oderio važiavo jau į Rytus. Rytprūsių ūkininkai traukė į Vakarus, pomeraniečiai – į Rytus. Šios dvi karo tremtinių srovės ėmė susidurti Gdansko–Gdynės srityje. Jos jau buvo susitikusios ir Lauenburgo apylinkėse. Žmonės šiaip dar taip maitojosi, bet arkliai nebuvo kur dėti. Nebuvo kuo jie šerti. Toks karo pabėgėlis iškinko arklį, išveda už vartų ir papliauškina botagu per šonus – atseit, sudieu! Gyvenk, broleli, ir verskis kaip išmanai, – aš jau nebegaliu!

Šitokių arklių benamių Lauenburgo apylinkėse valkiojosi ištisi būriai. Vieną kitą jų pasigaudavo ir Bratkė, lagery paskersdavo savo kaliniam, o valdžiai rašydavo sąskaitą – tiek ir tiek esą jisai už šėmą kuiną sumokėjęs, o už keršą – šitiek...

Va, šitokius arklius palaidūnus laukuose ir gaudė Trečiojo reicho narsūs kareiviai. Gaudė juos, rišo vieną prie kito ir jojo į Lauenburgą.