Baisiai jau melancholiškai atrodė visa ta kavalerija! Tačiau kitokios nebuvo, kaip ir jokios kitokios kariuomenės Lauenburge tuomet nebuvo. Tenai tiktai visuose skersgatviuose ir visose kryžkelėse stovėjo rudieji nacių partijos pareigūnai, prisisegioję partijos ženklelius, ir gaudė visus vyrus, ypač gi – karo pabėgėlius ir atbėgėlius. Praeina prošal koks uniformuotas vokiečių valdininkas, gelžkelietis ar paštininkas, tuoj rudieji – kapt! – jį už sprando ir veda į šalį, kur jau stovi pagautų vyrų būrys – garsusai folksšturmas. Netrukus jiem visiem, tenai bestovintiem, įduoda po šautuvą ir varo tuojau į pafrontę. Ši mobilizacija vyko tokia tvarka, tarytum ji jau seniai iš anksto buvo numatyta...

Atvykęs į Lauenburgą maisto esesininkam pasiimti, Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pasitikęs pirmą bobą, bakstelėja jai pirštu:

– Jis esąs atvažiavęs iš lagerio Gans. Su juo važiuojąs dar vienas katorgininkas iš Štuthofo. Geras žmogus. Nevagia ir žmonių nepiauna... Beje, tetulyt, ar nežinai kartais, kur čia esesininkam maistą dalina?

Tetulytė trauko pečiais. Ji, žinoma, nieko nežino.

Susitikęs kitą bobą, trečią, Miuleris vis tą pačią giesmelę pliurpia.

Kol pravažiuosi su tokiu velniu per miestą, visiškai gali padūkti. Mūsų bloko atstovas, kurs nevagia ir žmonių nepiauna, išėjęs iš kantrybės, Miuleriui nieko nesakydamas, šoka iš vežimo ir eina savo keliais. Vos tik jis pralindo į kitą gatvę, tuoj jį rudasai pareigūnas su partijos ženklu – kapt – už sprando:

– Kur, brangusai, taip skubinies? Įdomu, kaip atrodo tavo dokumentėliai?

– Aš jokių dokumentų neturiu, – atsako sulaikytasai.

– A, šitaip! Be dokumentų, brangusis! Gal tamsta būsi tiek malonus trupučiuką pavargti, kol su manimi nueisi į policijos nuovadą?

– Aš niekur neisiu. Aš neturiu laiko.