Iš Rytprūsių į Lauenburgo apylinkę buvo privažiavę daug pabėgėlių. Visiem ūkininkam esesininkai buvo įsakę krautis savo mantą į vežimus ir traukti į Vakarus. Kas nenorėjo važiuoti, tą esesininkai vietoj šaudė. Kol Rytprūsių ūkininkai privažiavo iki Lauenburgo, raudonoji armija buvo jau atsidūrusi prie Oderio. Kelias tolimesniam traukimuisi į Vakarus buvo jau atkirstas. Pomeranijos ūkininkai nuo Oderio važiavo jau į Rytus. Rytprūsių ūkininkai traukė į Vakarus, pomeraniečiai – į Rytus. Šios dvi karo tremtinių srovės ėmė susidurti Gdansko–Gdynės srityje. Jos jau buvo susitikusios ir Lauenburgo apylinkėse. Žmonės šiaip dar taip maitojosi, bet arkliai nebuvo kur dėti. Nebuvo kuo jie šerti. Toks karo pabėgėlis iškinko arklį, išveda už vartų ir papliauškina botagu per šonus – atseit, sudieu! Gyvenk, broleli, ir verskis kaip išmanai, – aš jau nebegaliu!

Šitokių arklių benamių Lauenburgo apylinkėse valkiojosi ištisi būriai. Vieną kitą jų pasigaudavo ir Bratkė, lagery paskersdavo savo kaliniam, o valdžiai rašydavo sąskaitą – tiek ir tiek esą jisai už šėmą kuiną sumokėjęs, o už keršą – šitiek...

Va, šitokius arklius palaidūnus laukuose ir gaudė Trečiojo reicho narsūs kareiviai. Gaudė juos, rišo vieną prie kito ir jojo į Lauenburgą.

Baisiai jau melancholiškai atrodė visa ta kavalerija! Tačiau kitokios nebuvo, kaip ir jokios kitokios kariuomenės Lauenburge tuomet nebuvo. Tenai tiktai visuose skersgatviuose ir visose kryžkelėse stovėjo rudieji nacių partijos pareigūnai, prisisegioję partijos ženklelius, ir gaudė visus vyrus, ypač gi – karo pabėgėlius ir atbėgėlius. Praeina prošal koks uniformuotas vokiečių valdininkas, gelžkelietis ar paštininkas, tuoj rudieji – kapt! – jį už sprando ir veda į šalį, kur jau stovi pagautų vyrų būrys – garsusai folksšturmas. Netrukus jiem visiem, tenai bestovintiem, įduoda po šautuvą ir varo tuojau į pafrontę. Ši mobilizacija vyko tokia tvarka, tarytum ji jau seniai iš anksto buvo numatyta...

Atvykęs į Lauenburgą maisto esesininkam pasiimti, Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pasitikęs pirmą bobą, bakstelėja jai pirštu:

– Jis esąs atvažiavęs iš lagerio Gans. Su juo važiuojąs dar vienas katorgininkas iš Štuthofo. Geras žmogus. Nevagia ir žmonių nepiauna... Beje, tetulyt, ar nežinai kartais, kur čia esesininkam maistą dalina?

Tetulytė trauko pečiais. Ji, žinoma, nieko nežino.

Susitikęs kitą bobą, trečią, Miuleris vis tą pačią giesmelę pliurpia.

Kol pravažiuosi su tokiu velniu per miestą, visiškai gali padūkti. Mūsų bloko atstovas, kurs nevagia ir žmonių nepiauna, išėjęs iš kantrybės, Miuleriui nieko nesakydamas, šoka iš vežimo ir eina savo keliais. Vos tik jis pralindo į kitą gatvę, tuoj jį rudasai pareigūnas su partijos ženklu – kapt – už sprando:

– Kur, brangusai, taip skubinies? Įdomu, kaip atrodo tavo dokumentėliai?

– Aš jokių dokumentų neturiu, – atsako sulaikytasai.

– A, šitaip! Be dokumentų, brangusis! Gal tamsta būsi tiek malonus trupučiuką pavargti, kol su manimi nueisi į policijos nuovadą?

– Aš niekur neisiu. Aš neturiu laiko.

– O! Sakykite man! Vaikšto be dokumentų ir neturi laiko į policiją užeiti! Tamsta, iš tikrųjų, labai įdomus ponas, aš tokio dar nesu matęs...

– Aš neturiu laiko ir su tamsta kalbėti... Ar nematai, aš gi ne vokietis!

– Ir ne vokietis karo metu, ir be dokumentų, ir laiko taip pristigęs... Hm... Kas gi tamsta toks per paukštis būsi, kuo gi tamstos galvelė taip užimta?

– Aš – katorgininkas. Iš Štuthofo...

– Ką? Kaip tamsta pasakei? Nesupratau... Pakartok dar kartą...

– Aš čia su Miuleriu atvažiavau. Miuleris, va, tenai, už kampo, anoj gatvėj pasiliko. Matai tamsta jį? Tiesa, per namus jo nematyt, bet jis tikrai tenai už kampo yra, su boba pliurpia...

– A... a... šitaip... tamsta... katorgininkas... iš Štuthofo... Labai atsiprašau už sutrukdymą... Labai atsiprašau...

Rudasai pareigūnas, hitleriškai iškėlęs ranką, paukštelėja batų užkulniais ir atsisveikina su mūsų bloko atstovu. Ką jis galvojo, šitaip pasielgdamas, perkūnas jį žino. Keista tiktai: vokiečių uniformuotus valdininkus suima, o čia svetimšalio katorgininko, neturinčio jokių dokumentų, ne tik nesulaiko, – net už sutrukdymą atsiprašo, – kurgi girdėti tokie dalykai?!

Kas be ko, mūsų atstovas buvo didelis diplomatijos virtuozas, Neturėdamas kišenėj nei dokumentų, nei pinigų nė pfenigo, nei pažįstamų mieste, jis sugebėjo Lauenburge priorganizuoti mum įvairaus maisto. Teisybė, pakeliui Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pusę maisto iš jo atėmė, bet vis dėlto ir mum šis tas dar pasiliko: ir duonos, ir margarino, ir sūrio, ir cukraus, ir druskos ir dar kitų gerų dalykų... Pasiutęs jis buvo diplomatas, – ar ne tiesa?