– O! Sakykite man! Vaikšto be dokumentų ir neturi laiko į policiją užeiti! Tamsta, iš tikrųjų, labai įdomus ponas, aš tokio dar nesu matęs...

– Aš neturiu laiko ir su tamsta kalbėti... Ar nematai, aš gi ne vokietis!

– Ir ne vokietis karo metu, ir be dokumentų, ir laiko taip pristigęs... Hm... Kas gi tamsta toks per paukštis būsi, kuo gi tamstos galvelė taip užimta?

– Aš – katorgininkas. Iš Štuthofo...

– Ką? Kaip tamsta pasakei? Nesupratau... Pakartok dar kartą...

– Aš čia su Miuleriu atvažiavau. Miuleris, va, tenai, už kampo, anoj gatvėj pasiliko. Matai tamsta jį? Tiesa, per namus jo nematyt, bet jis tikrai tenai už kampo yra, su boba pliurpia...

– A... a... šitaip... tamsta... katorgininkas... iš Štuthofo... Labai atsiprašau už sutrukdymą... Labai atsiprašau...

Rudasai pareigūnas, hitleriškai iškėlęs ranką, paukštelėja batų užkulniais ir atsisveikina su mūsų bloko atstovu. Ką jis galvojo, šitaip pasielgdamas, perkūnas jį žino. Keista tiktai: vokiečių uniformuotus valdininkus suima, o čia svetimšalio katorgininko, neturinčio jokių dokumentų, ne tik nesulaiko, – net už sutrukdymą atsiprašo, – kurgi girdėti tokie dalykai?!

Kas be ko, mūsų atstovas buvo didelis diplomatijos virtuozas, Neturėdamas kišenėj nei dokumentų, nei pinigų nė pfenigo, nei pažįstamų mieste, jis sugebėjo Lauenburge priorganizuoti mum įvairaus maisto. Teisybė, pakeliui Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pusę maisto iš jo atėmė, bet vis dėlto ir mum šis tas dar pasiliko: ir duonos, ir margarino, ir sūrio, ir cukraus, ir druskos ir dar kitų gerų dalykų... Pasiutęs jis buvo diplomatas, – ar ne tiesa?