Subirzgėjus tankam už keturių kilometrų nuo lagerio, vilkas Bratkė garvežimiu virto. Sušvilpė, sumaurojo, ūkčioti ėmė.

– Ūk-čiank, ūk-čiank, ūūūk-čiank, – girdėjosi iš Bratkės pusės.

Kas gyvas – tučtuojau į gretas! Kas jau miręs ar besirengia mirti, tas galįs ir lageryje pasilikti. Visi kiti – marš! Tuojau!

Sustojome visi, kas galėjo pastovėti. Per tą skubą nė susivokti nebebuvo galima, su kuo geriau dėtis – gyvaisiais ar numirėliais – bandyti eiti, ar pasilikti lageriūkštyje numirėlio teisėmis? Juo labiau, kad kalno briaunoje buvo išskaptuoti apkasai, – nežinia buvo, ar jie čia pešis, ar apkasuose žiurkes maudys. Jei pešis – lageriūkščio aiškiai neliks. Lageriūkštyje nėra jokio kelmo, po kuriuo galėtum palįsti. Todėl, kas galėjo pastovėti, – stojo į gretas. Nežinia gi, ką ir ligoniam Bratkė išeidamas padarys!

Tuo tarpu Bratkė per tą skubą ir suskaičiuoti užmiršo, kiek ligonių su numirėliais pasilieka, ir kiek gyvų jis dar turėjo. Tiktai tojo, kuris jau vieną kartą atsistojo, nieku būdu nebeišleido iš rikiuotės. Patsai gi Bratkė pasikinkė į vežimėlį laukuose pagautą kuiną, kuris teoretiškai turėjo mūsų sriuboje sušusti, – dabar jis turėjo tempti Bratkės ir kitų žymesnių esesininkų daiktus, į vežimėlį sukrautus.

Bratkei davus komandą, kad, kai jis gulsiąs į sniegą, ir mes visi gultumėm, išlingavom pro vartus. Sugužėjome į siaurą vingiuotą vieškelėlį tarpukalnėj, paslinkome juo aukštyn, – ir mes pūkšnojančių tankų jau nebematėme, ir jie mūsų jau nebegalėjo matyti.

Kalnagūbryje prilingavome Ganso kaimą, – tą patį, kurio gyventojai laikė mus banditais ir jokio reikalo nenorėjo su mumis turėti, – kur gyveno ir ūkininkas pirklys, mus taip gražiai apmovęs.