Dievų miškas399 psl. · apie 5 min.
LX. Baisioji naktelė97% kūrinio
399 psl.

Įžingsniuojant į kaimą, vidukelėj stovi, tartum koks įžymus SS pareigūnas, toks storas, didelis, riebus, labai komiškai apsirengęs veislinis avinas: pusė vilnų jam buvo nukirpta, pusė – palikta.

– Neeeee! – sušuko avinas, apžiūrėjęs mūsų koloną, ir nudūmė per tvorą.

Toliau slankiojo it dvasios be vietos avelių būriai, – mekekena nieko nesuprasdamos avytės ir uodegomis mataruoja. Vištos raičiojasi po tvoras, gaidžio nebeklauso. Kiaulės, labai rimtos ir susirūpinusios, kucena nuo vienos trobos į kitą, it šnipai profesionalai kažką šniaukščia ir uosto, – viena kitai grimstelėja į šoną, sužviegia ir vėl paskubomis kucena toliau. Kiemuose ar gatvėse patvoriais stovi susikaupusios karvės. Toks pasiilgimas jų akyse, tokia neišbrendama melancholija, kad net graudu į jas žiūrėti.

Žmogaus tačiau visame kaime – nė vieno. Kad nors kokia bobutėlė šimtametė pasitaikytų, vis dėlto gal širdis kiek atlėgtų: žinia gi, moterys – geriausias vaistas nuo visokių širdies ligų ir liūdnų apsidūmojimų... Bet ir bobutėlės suskretusios – ir tos nėra. Argi ir jos visos bus išėjusios į folksšturmą? Oi-oi! Tai šit iš kur toji pasibaisėtina karvių melancholija!

Per suverstų patižusių velėnų lauką nubridome į mišką, kur, radę kelelį, kalneliais pakalnėlėmis nulingavome toliau. Už miško – laukas, už lauko – vėl miškas, vėl laukas...

Traukiam link miestelio Lanz, kuriame prieš penkias savaites nakvojome ir taip gražiai su vokiečiukėmis šnekučiavome. Iš tenai dar dešimt kilometrų – ir bus Lauenburgas patsai.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip LX skyriuje parodomas Reicho žlugimas? Ką atskleidžia pasakotojo pastaba, kad Bratkė „šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.

Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.