Lanco miestelyje susijungę su savo kolona, toliau keliavome drauge dar dvi dienas. Bet tai buvo jau visai kitokia kelionė.

Visų pirma pačiame Lanco miestelyje bulius Bratkė išvijo iš mokyklos kažkokią tenai vokiečių, karo pabėgėlių, kompaniją, – vietą užleido mum. Vokiečiai pradėjo murmėti:

– Juos esą, grynaveislius vokiečius, anksčiau čionai apsigyvenusius, varai lauk, o vietą užleidi kažkokiem įtartiniem katorgininkam!

– Lauk! – bliovė bulius Bratkė ir vijo vokiečius lauk.

Ir iš viso tą dieną bulius Bratkė stačiai pasiuto: užkaitino jisai miestelio vokiečius virti sriubą, žirnienę ar bulvienę su dešra, – esą jo katorgininkai valgyti nori! Sriubą vokiečiai virė ir nešė, Bratkė visiem katorgininkam dalino. Ir toliau, kai ėjome per vokiškus kaimus, visur gavome sriubos. Bratkė sriubą iš anksto telefonu užusakydavo, vokiečiai jau laukė mūsų ateinant su pilnais bosais.

Pavargėlių Bratkė jau dvi dienos nebešaudė, negalinčius eiti – rekvizuotais vežimais vežė, – tikrai, velniai žino, kas tam buliui Bratkei staiga buvo pasidarę!

Lanco miesto mokykloje Bratkė davė mum šiltą pakūrentą salę, o savo esesininkus sugrūdo į šaltą, nepakurtą. Niršo esesininkai ir keikės, ir movės kelnes šaltam kambary. Į mūsų patalpą atsilankė... Lanco miesto burmistras su savo padėjėju, gražiai pasisveikino ir klausinėjos, ar ko mum netrūkstą, – ar negalįs jis kuo mum padėti?! Ryto metą jis vėl mus labai mandagiai ir bičiuliškai tolimesnėn kelionėn išlydėjo, lyg mes jo svečiai būtume buvę!

Mes nieko nebesuprantame. Čiupinėjame tirdami kits kitą:

– Argi mes iš tikrųjų vėl žmonės pasidarėme? Tai – velnias!

Po Lanco miestelį mūsiškiai maklinėjo, visai nebekreipdami dėmesio į esesininkus ir policiją. Eina kas nori ir kur nori. Mūsiškiai, elgetavimo specialistai, bežiūrint susiuostė su geroku būreliu Lanco vokiškų mergelkų. Atsikvėpti nesuspėjome, kaip jau tempia jos mum sriubą. Prilindo mergelkų pilna salė, – nors vakaruškas kelk. Viena pila savo sriubą, kita – savo, – nebežinai, iš kurios beimti. Tokios nieko sau mergelkos. Maždaug vidutiniškos. Baisiai gaila tiktai, kad mano kojos buvo sutinusios ir temperatūra vis dar laikėsi apie 38, o mano draugui Vytautui buvo 40,5, bet jis vis dar sriubą rijo kaip smakas.

Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, paklusnus avinėlis pasidarė.

– Miuleri, – sakom mes jam, – tą ir tą padaryk. – Miuleris eina ir daro, lyg tai būtų jo tarnybinė pareiga.

– Miuleri, nebūk galvijas, nelįsk, – gausi per snukį!

– Cho-cho-cho! – kriokia Miuleris, – duok tabokos pypkei prisikimšti.

Va, koksai reikalas! Esesininkai tabokos pritrūko. Nebeturi nė šnipšt. O mes dar turime. Esesininkai atsidūrė mūsų rankose!

Patys atsisakydami nuo rūkymo, rūkalus sudėjome į bendrą kasą ir esesininkus paklusnybėje laikome. Niekas jiem patiem neduoda pypkės kimšti. Duodame jiem tabokos žiupsnelį į delną, kad išeitų pusė pypkės. Jie žemai lenkias ir dėkoja. Galima juos dabar keikti, kaip norim, – jie vis tiek patenkinti, – jie bijo kitą kartą tabokos pusei pypkės nebegauti.

Pagaliau atvarė mus į visos kelionės tikslą – į visai nusususį RAD lageriuką Gans, atseit, žąsis. Lageriukas Gansu vadinosi todėl, kad gulėjo šalia to paties vardo kaimo. Ne taip toli nuo jūros, – kokia dvylika kilometrų į pietus nuo žvejų uosto Leba.

Lageriukas buvo visiškai apšepęs. Prisiglaudęs jis buvo aukštokos kalvos šone, iš kitos pusės saugojo jį neišbrendama didžiulė pelkė. Barakai – menkučiai, sukiužę, lyg jie būtų buvę skirti triušiam auginti – ir tai per prasti.

Iš mūsų kolonos pradinio skaičiaus 1.600 vyrų beliko gal vos pusė. Vieni pakeliui išbėgiojo, kitus iššaudė. Bet ir tokiam sumenkėjusiam skaičiui Ganso barakėliuose sutilpti buvo labai sunku. Kamšatis buvo pasiutusi!

Banditų atamanas Francas jau organizuoja pataipas. Užėmė jisai barakėlio visą galą, pastatė sargybą su pagaliais, nieko daugiau tenai neįsileidžia, esą visi kiti galite verstis kaip norit!

Kuo mes prastesni už Francą? Ar nepabandžius ko suorganizuoti?

Kai kurie iš mūsų, dar Štuthofe tebebūdami, jau buvo išverkę iš Majerio savo laikrodžius ir auksines plunksnas, motyvuodami, kad visa jiem tai reikalinga darbo sėkmingumui, – tokiem tikslam Majeris išduodavo kaliniam tokius jų daiktus.

Vienas iš mūsų laikrodžių dabar atsidūrė buliaus Bratkės delne, – Bratkė jį lyg ryte prarijo. Pasiutęs bulius Bratkė virto vėl veršiu žinduoliu. Tuomet rado jisai pačiame lageriūkščio pakraštyje tokią vėjo pašiepiamą būdelę – sandėliuką įrankiam laikyti. Sandėliukas buvo mažutis ir menkas, bet vis dėlto pečių turėjo.

– Še, – sako Bratkė, – čia jum bus patalpa. Visai atskira. Bent niekas neapvogs. Parsineškite šiaudų. Tvarkykitės kaip norite.

Atskirą patalpą, kad ir tokią menkutę, turėti buvo vis dėlto labai didelis daiktas!

Prisinešėm šiaudų. Pasivogėm pusę maišo anglių pečiui kūrenti. Varstotus ir kitus įrengimus pavertėm malkom. Pasikūrėm pečių, – taip malonu šildytis prie jo, ant šiaudų išsitiesus! Visa bėda tiktai, kad nebuvo ko virti. Ničnieko. Niekas nieko nebeturėjo. O lageris – taip pat nieko neturėjo. Nieko nedavė. Gyvenkite kaip norite!

Mūsų cigarečių šimtinė vėl atsidūrė Bratkės kišenėje. Bratkė sutiko duoti palydovą ir leisti trim mūsų vyram eiti į aplinkinius kaimus paelgetauti.

Elgetavimas šiokių tokių vaisių davė, bet nedaug. Aplink gyveno vokiški ūkininkai. Jie buvo įsitikinę, kad visi katorgininkai yra galvažudžiai, – už ką gi jiem valgyti duosi? Su vyrais kaimuose nė nepradėk kalbėti. Buvo galima šis tas išmelžti tiktai kavalieriškai prie moterų prisisėlinant, ir tai – kad tik vyrai nematytų. Po trijų dienų tačiau ir šis maisto šaltinis užsiraukė.

Panašiu būdu kaip mes, ir Francas su savo svainiu ėmė tokias ekspedicijas į kaimus organizuoti. Tiktai elgėsi jisai kiek kitaip. Jis veikė savarankiškai. Jis neelgetavo. Jis su savo svainiu stačiai plėšikavo, – pats pasiimdavo, ko jam reikia ir nereikia.

Vokiški ūkininkai pradėjo rėkti. Pasiskundė aukštesnei valdžiai Lauenburge. Iš ten atėjo griežčiausias įsakymas: nieko iš lagerio į kaimus neišleisti, – kad neplėšikautų ir ligų po apylinkes neišnešiotų!

Bankrutavus plėšybai, Francas pradėjo organizuoti prekybą. Per savo svainį iš apylinkės ūkininkų perka karvę, perka bulių mėsai. Kviečia ir mus prisidėti. Žinoma, prisidedam. Bet kai tą karvę ar bulių atveda į lagerį, vis pasirodo, kad tai seno klišo arkliškos veislės kuino būta. Kur Francas to kuino mėsą dėdavo, velniai jį žino, bet mum iš to viso biznio tekdavo tik kanopos. Žinoma, kanopos taip pat neblogas daiktas, bet valgyti vis dėlto kažkaip neišeina...

Sukit devyni perkūnai tą prakeiktą Francą, – koks čia gali būti biznis su banditų atamanu!

Kitas vėl iniciatyvos pilnas banditas su savo gauja okupavo vienintelį lageryje šulinį su pompa.

Nori gauti vandens – duok gaujai ką nors. Duodi – gauni. Neduodi – nėr vandens: jis su savo gauja pompą taiso ir tave lazdomis gena lauk.

O!.. Bratkė, valdžia, pradėjo dalyti lageriui maistą!

Duoda į dieną puslitrį sriubos: vanduo be druskos ir jame susigėdusios plūduriuoja dvi neskustos bulvelės. Daugiau nėr. Ničnieko nėr. Tuščia.

Ilgainiui valdžia ėmė atgabenti iš Lauenburgo ir duonos. Duodavo duonos po 250–300 gramų vieną kartą per savaitę, o kartais – net du kartu!

Bratkė ėmė supirkinėti iš apylinkės ūkininkų baigiančius dvėsti kuinus. Lupa tiem kuinam kailį ir kemša juos sriubon, – po gabaliuką, žinoma, šiaip sau, dėl skonio. Kuino mėsa ir bulvės atitenka Franco ir kitom sąjunginėm su juo gaujom, okupavusiom virtuvę. Visiem kitiem lieka tik buizelė, kurioje buvo virtos bulvės ir kurioje dar plūduriuoja šiokie tokie arklienos pėdsakai, – tokios ilgos išplušusios arklio raumenų gijos, panašios į parūdijusius seno tekio šerius. Viso to malonumo gaunama vieną kartą per dieną. Visa tai verdama be druskos pėdsakų, – jos pakanka tiktai Franco ir sąjungininkų gaujom. Nuo viso to visiem be išimties lageryje sugedo viduriai. Nuo viso to lageris vaitoja. Lageris badauja. Badas pasiekia tokio laipsnio, kad kai Francas su gauja išmeta lauk papiauto kuino žarnas, – katorgininkai, vienas kitą draskydami, puola į tas žarnas, tampo jas ir ryja žalias, nevalytas – su visu jų turiniu! Epidemijos lageryje plečiasi...

Mano draugas Vytautas vis dar tebeguli su temperatūra 40, – atsirado pas mus dar du tokios aukštos temperatūros ligonys. Ir aš guliu visą laiką. Nebeklauso kojos. Velniai žino, kas jom pasidarė. Šiaip būtų nieko sau kojos, ir neperlabai tesutinusios, ir neskauda, tik šiaip sau saldžiai tirpsta, it skruzdėlės į jas medų nešiotų. Nieko ypatinga. Tik, va, kai pastatai jas – nesilaiko. Linksta it be kaulų būtų. Stojant reikia griūti, – nieko čia, brač, nepadarysi.

Mūsų sandėliuke gyveno ir kolonos gydytojas, lenkas iš Gdansko, Vitkovskis [Witkowski], pats penkerius metus jau baigęs sėdėti lageryje. Baisiai mielas, baisiai geras, švelnus žmogelis. Bet jis pats vos laikosi ant kojų, – ir jokių gydymo priemonių jisai neturėjo, – nieko jam nebuvo duota pasiimti iš Štuthofo. Ničnieko jisai neturėjo.

Dėl mūsų draugų, gulėjusių su tokia aukšta temperatūra, jis nieko nesakė. Kraipė galvą ir tylėjo. Aišku, buvo kažkas panašu į tifą ar paratifą. Būtų jis tai valdžiai pasakęs, būtų juos tučtuojau išmetę į „ligoninę“, kuri buvo daugiau panaši į lavonų sandėlį. Tenai jie būtų bežiūrint nusibaigę. Mūsų gi sandėliuke jie visi liko gyvi. Niekas daugiau neapsikrėtė.

Geras žmogutis buvo tasai gydytojas, kad jis pats tiktai sveikas būtų!

Retkarčiais užeidavo į mūsų būdą vienas kitas esesininkas tabokos paprašyti ar šiaip bičiuliškai dėl visokių gyvenimo opų pasidejuoti. Atnešdavo kartais druskos saujelę, daugiau jos ir jie patys neturėjo. Užeidavo net Marholcas, – ir jis net darydavo bičiuliškai nusiteikusią fizionomiją!

O bulius Bratkė net filosofu buvo virtęs. Jis atnešdavo iš fronto žinių, jam labai blogų. Esą, jeigu taip, – jeigu frontas priartės, jis mesiąs visą lagerį, paimsiąs tiktai mus ir drošiąs stačiai į Lebos uostą. Ten žvejų laivo kapitonui pakišiąs po snukiu revolverį, ir visi esą mausime stačiai į Švediją. Tačiau kol tai bus, jis atvedė pas mus vieną vokietį ūkininką iš Ganso kaimo ir leido su juo pirkliauti. Lageris maisto neturėjo. Kaliniam reikėjo patiem maitintis.

Tikrai, tasai ūkininkas atgabeno mum bene penkis centnerius bulvių ir keletą kepalėlių duonos. Bet išviliojęs iš mūsų savo pažadais porį gerų laikrodžių, naujus batus, motorą su ilgomis žarnomis vandeniui pumpuoti, – tą motorą mes radome mūsų dabar gyvenamajame sandėliuke ir pardavėme ūkininkui, – visa tai iš mūsų gražiai išviliojęs, jisai daugiau pas mus nebesirodė. Sakės, jam žmona nebeleidžianti daugiau pas mus bevaikščioti. Apmovė, žaltys, mus kaip ciuckas. Kurgi, – tokie laikrodžiai! Tokie batai! O motoras, motoras: gali jį palovy laikyti, gali prie laivo kabinti, gali į šulinį kišti – vis birbia! Ir tiktai penki centneriai bulvių už visa tai! Tai – velnias, ne pirklys!

Mūsų esesininkas Šešelga tuo tarpu apzujo visus apylinkės kaimus, ar ko nerasiąs mūsų naudai. Ką pakeliui prielgetaudamas, vis atnešdavo mum. Netoliese rado jis vieną „umzidlerį“ – kolonistą iš Lietuvos. Jis vaikščiojo su ruda naciška uniforma, jautėsi esąs grynos veislės vokietis ir lietuviam kuo nors padėti jis... iš principo negalįs. Taip lietuviam esą ir reikia!

Pas lagerio kaimyną dvarininkėlį surado Šešelga vieną lietuvį darbininką nuo Kretingos. Darbininkas su šeima buvo priverstinu būdu išvežtas iš Lietuvos. Dirbo jis pas tą dvarininkėlį kaip arklių šėrikas, pats daug Kentėdamas nuo plėšraus, šykštaus šeimininko.

Tai, va, šis darbininkas ir atėjo mum į pagalbą, gal daugiausia padaręs, kad mes visi gyvi išliktumėm.

Apylinkės lenkai pradėjo vežti savo tautiečiam, ypač giminėm, daug produktų. Atvažiuodavo su pilnais vežimais. Atveždavo jiem organizuotai gerų dalykų. O mes jau nieko nebeturėjom. Turėjom dar kiek bulvelių, jomis mitom, bet kad ir jų buvo taip maža!

Tai, va, tasai darbininkas, arklių šėrikas, ėmė skriausti dvarininko arklius. Arkliam skirtųjų miltų geroką dalį jisai nukniaukdavo, o jo žmonelė iš tų miltų mum ragaišį kepdavo. Darbininkas kniaukdavo, žmonelė kepdavo, o Šešelga – atnešdavo. Nedaug to ragaišio kiekvienam tetekdavo, – vis dėlto apie keturias dešimtis vyrų mūsų būdoje gyveno! – bet gi kąsnelis kitas tekdavo – ir taip per kokias keturias savaites – kasdien! Tai buvo jau labai daug. Ligoniam Šešelga atitempdavo kartais kur nutvėręs kokį pyragėlį, pieno gurkšnį, kokį kiaušinį... Maža – tai maža buvo, bet ką gi kita veiksi!

LVIII. Latviški dalykai

Mūsų bloke gyveno keletas latvių. Ganso lageriuke latvių kalinių buvo gerokas skaičius. Ir esesininkų latvių buvo keliolika. Mūsų bloke gyvena keletas buvusių stambių latvių visuomenės veikėjų.

Šešelga, pats vienas būdamas lietuvis esesininkas, pats vienas visus mus aptarnauja, laksto ir laksto iškišęs liežuvį, ką sugriebdamas tempia ir tempia. O latviai esesininkai – keliolika jų štukų gi buvo! – nė piršto nepajudina, – bendram labui nieko nepadaro!

Mūsų draugai latviai nebeapsikęsdami ima savo tautiečius esesininkus olbyti:

– Atseit, ką gi jūs, vyrai, manote savo panosėj? Tokie dabar laikai, mes pasninku stimpame, o jūs ką gi, vokiečių baudžiauninkai ar kas?

Pagaliau ir latviai nebeiškentė, – nutarė atsirevanšuoti. Tas reikalas buvo juo opesnis, kad bulius Bratkė už perdaug uolius santykius su mumis uždraudė Šešelgai iš lagerio beišeiti ir dar keliom dienom patupdė jį į hauptvachtą. Mum pasidarė visiškai striuka, – pasilikom be ryšių su pasauliu, pasilikome be jokios laukujės paramos.

Kadangi aplink Ganso lagerio didžiąją dalį nebuvo jokios natūralinės tvoros, tai tenai dieną ir naktį buvo sudaroma gyvatvorė iš esesininkų. Dieną retesnė, naktį tankesnė. Naktį gyvatvorininkam stovėti būdavo šalta ir nuobodu, – jie visokių žaidimų prasimanydavo.

Vienas vokietis esesininkas, didelis garbės mėgėjas, įsimanė vidunaktį stovėti baisiai dvokiančioje išvietėje. Ši įstaiga dėl visuotinio vidurių pakrikimo visuomet buvo labai gausiai lankoma. Atbėga, būdavo, vidunaktį koks klipata katorgininkėlis, graibosi patamsyje, kur čia jam greičiau pilietines pareigas atlikti, tuo tarpu iš patamsio jam kažkas – kliopt – per galvą.

– Tu, driskių šlamšte, kodėl kepurės nenusiimi prieš mane?! – šaukia jam vokietis, garbės mėgėjas. Išeinančius iš tos įstaigos jis vėl tokiu pat būdu išlydi, – taip ir vargsta žmogelis tenai per naktį, – vis jam įvairiau. Katorgininkėliai kepurę prieš jį, žinoma, nusiimtų, – suk jį velniai, kur čia prasidėsi su kvailiu, – bet kad gi jo patamsyje nematyti. Šitokioje smarvėje net ir vokiečio esesininko užuosti negalima! Kai tas garbėtroška naktį budėdavo, išvietėj visuomet būdavo linksma...

Vieną naktį, kai gyvatvorę sudarė esesininkai latviai, mūsų bloko latviai su jais susitarė, kad jie juos naktį išleistų iš lagerio. Visuotiniu bloko pritarimu buvo nutarta padaryti naktinė ekspedicija į kaimyno dvarininko sėklinių bulvių kapčių. Žygiui buvo pasiruošta visu rimtumu, lyg į šiaurės polių. Pavyko jisai pusėtinai. Kapčiai buvo gerokai įšalę ir apšalę. O mes neturėjome kirvio ledui prakirsti, – na, naktį kapoti ir pavojinga buvo, vis dėlto triukšmas. Teko ledai nagais draskyti. Daug ledo pirštais nenukrapštysi! Ir naktis buvo labai nerami. Vokiečiai esesininkai su šunimis nuolat valkiojosi ir revolveriais orą gadino. Vis dėlto mūsų ekspedicija grįžo su trimis maišeliais bulvių, – buvo šis tas. Lai gyvuoja Latvija!

Latviai esesininkai ir daugiau pradėjo atnešinėti maisto, bet tiktai savo tautiečiam, – vis dėlto tikri latviai jie buvo. Tiktai nelegalius laiškus išnešdavo iš lagerio visiem lygiai.

Tuo tarpu į Ganso lageriuką buvo atėjusi ir kita, šeštoji, Štuthofo katorgininkų kolona, vadovaujama SS feldfebelio kroato Andrašek, kurį kaliniai dėl jo nepaliaujamo karingo nusistatymo vadindavo maršalu. Juo labiau, kad jis nuolat ir vaikščiodavo su didele lazda, – ne pasiramstymo tikslais.

Baisus demokratas buvo tasai maršalas! Pagaus, būdavo, savo kolonoje kokį alkaną vagilėlį, tuojau išrikiuoja visą savo minią.

– Va, pagavau vagį, – šaukė maršalas, – kas jam daryti?

– Duot jam į kailį! Įkrėsti jam! – šaukia koks mušeikėlė iš kolonos.

Maršalui to ir tereikia. Maršalas pats darbuojasi. Ir lazda muša, ir batais akėja. Pasidarbavęs maršalas šaukia:

– Ar gerai, ar teisingai padaryta?

– Puikiai! Švenčiausia teisybė! – atsako jam kas nors iš minios.

Pabandytų kas kitaip pasakyti! Maršalo lazda dar nesupuvo, – dar yra parako senoje maršalo parakinėje!

Tvatydavo maršalas savo katorgininkus dar šlykščiau negu Bratkė. Bet tvarkos pas jį buvo vis dėlto daugiau. Štai įrodymas:

Maršalo kolona susidėjo iš lenkų ir latvių kalinių. Atėję į Gansą, lenkai atsisakė gyventi po vienu stogu su latviais. Esą, kolonai bevažiuojant traukinėliu iš Štuthofo į Gdanską, toje baisioje spūstyje ir tvankumoje, latviai papiovę ar uždusinę devynias dešimtis lenkų. Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa. Lenkai esą patys uždusę, o kas ką piovęs – tai dar didelis klausimas. Kaip tenai iš tikrųjų buvo, sunku pasakyti. Valdžia šio įvykio tirti nė nebandė. Kas jai? Devynios dešimtys lavonų iš vežimo – vežimui aiškiai lengviau. Ir šaudyti jų nebereikės... Vienu žodžiu, lenkai, grūmodami visokiais velniais, atsisakė gyventi su latviais po vienu stogu. Ir ką gi maršalas? Jis pasielgė teisingai, jis juos atskyrė. Ir muštis jiem neleido be reikalo. Retkarčiais, žinoma, jis juos suleisdavo iš nuobodumo pasipliekti, bet pats visuomet dalyvaudavo žiūrovų tarpe ir stropiai sekdavo, kad nė viena pusė nebūtų per daug nugalėta. Visuomet prižiūrėdavo, kad mušeikų tarpe kokia neteisybė neatsitiktų. Teisingas buvo žmogus, teisybės mėgėjas, tasai kroatų maršalas!

Lagerio latviai pasižymėjo labai savotišku, retai kur kitur pasitaikančiu būdo bruožu.

Šiaip latviai buvo visi sveiki, gerai subudavoti, gaspadoriškai tvirti vyrai. Pasitaikydavo, žinoma, ir jiem kartais susirgti. Dar Štuthofe tebebūnant. Gauna latvis kokį bronchitėlį ar kokį menkystą gripelį. Kitas dėl to tiktai nusičiaudėtų – ir visa liga būtų baigta. Rusas, pavyzdžiui, net šiltinę lageryje pasigavęs, nuo bet kokios piliulės, būdavo, pagyja. Jam vis tiek būdavo, kokio turinio piliulė praryti, bet tik būtų piliulė! Cinko lašais ar pomada galėjai dėmėtąją šiltinę gydyti – ligonis vis tiek pagytų, – tokie buvo tie lagerio rusai. Latviai gi į ligų reikalą žiūrėjo daug rimčiau. Latvis, gripelyje dasikasęs iki 38 laipsnių šilimos, būdavo, sunkiai atsidūsta ir pareiškia:

– Blogai. Aš dabar mirsiu. Taip maždaug po trijų dienų...

Ir ištesėdavo, žaltys, savo žodį! Kai latvis pasakė: blogai, – tai kad ir kažkokia menkysta jisai sirgtų, vis tiek jisai mirs, nors tu jam šimtus visokių piliulių suvarytum. Stačiai neįmanoma suprasti, kaip jie sugebėdavo duotąjį žodį nustatytu laiku ištesėti! Ir – ištesėdavo. Jei jau latvis pasakė, kad jis mirs – šventa. Jis neapgaus. Mirs kaip reikiant, – juokų nekrės.

Tas pat atsitiko ir mūsų gyvenamajame sandėliuke Ganso lageriūkštyje. Buvo su mumis Rygos universiteto profesorius, pirmojo Latvijos prezidento sūnus, Konstantinas Čakstė. Tvirtas vyras, atletas stačiai. Visuomet geros nuotaikos, mielo būdo, protingas vyras. Labai geras kolega.

Staiga jisai suserga. Temperatūra pakyla iki 38,2 laipsnių.

– Blogai, – sako Konstantinas, – dabar aš mirsiu.

– Na, Konstantinai, kad tu taip neprotingai juokauji!

– Bet aš jum tikrai sakau, kad mirsiu. Po trijų dienų.

Kas gi juo gali tikėti?! Konstantinas, toks protingas vyras – ir mirs dabar be niekur nieko! Pfui, Konstantinai!

– Žiūrėk, mano draugas Vytautas, – sakau aš Konstantinui, – štai jau trys savaitės guli su temperatūra 40,3 – ir nemiršta. Pypkę be paliovos čiulpia – ir keikias daug biauriau, negu sveikas būdamas...

Konstantinas nepasiduoda įtikinamas. Mirsiąs – ir galas!

Mes su juo ir geruoju kalbame, ir juoktis pradedame, ir į jo sveiką protą apeliuojame, jis gi vis savo ir savo:

– Mirsiu. Tikrai. Po trijų dienų maždaug...

Vakarop jis bando savo žodį pradėti gyvendinti.

Ima sąmonės nustoti. Ir pabunda, ir vėl nustoja. Pabudęs draugam pasakoja savo paskutinę valią testamentinio pobūdžio. Ir vėl jis gula be sąmonės. Nieko nebevalgo, nieko nebesupranta. Per naktį klejoja. Kitą dieną ir naktį jį tampo kažkokios keistos konvulsijos. Veidas persuktas. Rankomis visą laiką apskritimus sukalioja. Kojomis visą laiką mala, lyg jis gulėdamas dviračiu važiuotų. Sąmonės nebeatgauna...

Ir ką gi? Lygiai po trijų dienų Konstantinas mirė – kažkokia keista, nežinoma, nesuprantama liga.

Konstantinui laidoti iš Bratkės išpirkome šiokių tokių privilegijų. Pašarvojome palėpėje tokioje, skersvėjy. Garbės sargyboje stovėjome. Latviai esesininkai ateidami išsitempę stūksojo. Duobę parūpinome ant kalnelio po beržais. Bet grabo – negavome. Reikėjo pasitenkinti tolio lakštu, kažkur nudžiautu. Į duobę paslapčia nuo Bratkės buvo įdėtas butelys su popieriumi, kuriame visi buvo pasirašę, laidoję mūsų mielą Konstantiną.

Po laidotuvių valdžia pasigedo:

– O kurgi Konstantino auksiniai dantys? Nejaugi jūs, šėtonai, su auksiniais dantimis palaidojot?

Atsirado liudininkų, kurie tikino, kad Konstantinui dantis išlupo vienas prancūzas, numirėlių globėjas. Tardomas prancūzas bliovė, kad jis dantų nevogęs, – juos esą kiti išlupę. Tieji „kiti“ kvočiami rėkė, kad jie pakankamai savo dantų turį, – Konstantino dantų jie ir matyti nematę, ir girdėti negirdėję...

Nepajėgiant teisybę surasti šioje žemėje, reikėjo jos ieškoti po žeme: teko atkasti Konstantino lavonas – patikrinti dantys...

Artėjant frontui, Bratkė su maršalu buvo susitarę: su sveikaisiais kaliniais jie išeisią toliau, o ligonis, kurių buvo jau keli šimtai, paliksią Ganse; jiem apsaugai paliksią tris latvių esesininkus, kurie turės teisę pasišalinti, kai Raudonoji Armija bus jau už dešimties kilometrų nuo lagerio. Mes gi, tikrieji ligonys ir savanoriai, buvome susitarę su tais esesininkais latviais: kai tik Bratkė su maršalu išžygiuos, tuojau ir mes visi dumsime savo keliais, – kur kam patinka. Tačiau ir Bratkės gerieji nutarimai, ir mūsų susitarimai – visa staiga stačia galva apsivertė...

LIX. Paskutinieji atsidūksėjimai

Mūsų lageriukas, prisišliejęs Ganso pašlaitėje, merdi it kuinas, kurį atvedė mum į sriubą kišti.

Kas iš tos sriubos! Ji galima valgyti tiktai užsimerkus. Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė tikina, kad tai visiškai ne siūlai, – kad tai kadaise arklio raumenų būta. Gal ir buvo raumenys, velniai juos žino. Kad tik baisiai negražiai driekiasi. Vos jie prilipo prie valgomojo puoduko, – o jie nuolat limpa, – tuojau aliuminijus toje vietoje rūdija. Katorgininkų skilviai nuo tų siūlų rūdijo ne blogiau už aliuminijų. Prarijus keletą tokių siūlų garankščių, viduriuose darosi netvarka, mažai kuo blogesnė už cholerą...

Atneša boselį su tokia sriuba. Baisu į ją žiūrėti. Žiūrint mėšlungis nosį suriečia. Bet kad valgyti – taip baisiai norisi! Suk ją velniai, – kas bus, kas nebus – vis tiek! Vis gal kaip nors prarysiu!

Bet kad ir tokios sriubos – baisiai maža! Vieną kartą per dieną, apie puslitri, ir – daugiau nieko. Serga žmonės. Keikias žmonės. Miršta žmonės it pasamdyti, kad buliui Bratkei mažiau rūpesčių liktų.

– Aišku, jei dar ilgiau čia reikės būti, išmirsime visi kaip musės jaujoj. Nė vienas gyvas nepaliks. Reikia gi kas nors daryti!

Gera pasakyti – kas nors daryti! Ką tu žmogus bepadarysi, kad jėgų nebėr!

Tiesa, Ganso lageriuke jokių darbų nebuvo. Vien tik tos prakeiktos virtuvės reikalai ir patalpų apkūrenimas. Nugriovėm visus pastatėlius, kuriuose gyvi žmonės negyveno. Numirėliai ir besirengią mirti gali ir skersvėjy naktelę kitą pabūti, – jiems gi vis tiek. Išgriovėm, išplėšėm visas vidujes pertvaras, nudraskėm, kur buvo galima, stogus – viską supleškinom. Paskui stipresnieji gavo vaikščioti į mišką malkų pasipiauti ir parsinešti. Savo barakėliui ir virtuvės reikalam. Tai ir visas buvo darbas. Bet ir jo buvo sočiai. Pajėgesnių, galinčių nueiti į mišką ir piūklą patraukti, buvo nedaug belikę. Visi kiti – tamulinėjo po kiemą it pakvaišę tarakonai. Mėšlyną kapstė, maisto ieškodami. Stovėjo, susiėmę pilvus, eilėmis prie išvietės. Drybsojo susirietę kas pastogėj, kas ant šiaudų kur, kas kieme ant sniego it pajūrio pliaže.

Du kartu per savaitę važiuodavo iš ūkininkų rekvizuotas vežimas į Lauenburgą maisto atsivežti, – esesininkai aiškiai norėjo valgyti. Kuino raumenų surūdiję siūlai jų skilviam netiko.

Reikėjo išrutulioti virtuozišką diplomatinį meistriškumą, kol mūsų bloko atstovas gavo teisės prie tokio vežimo prisiplakti. Visa laimė, kad esesininkam maisto atvežti tą kartą buvo siunčiamas Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.

Lauenburge buvo jau košė. Miestas – pilnas prisigrūdęs žmonių, – kas – pėsčias, kas – važiuotas. Vyrai, moterys, vaikai. Su visokiu lobiu ir šlamštu. Vokiškos kariuomenės tačiau kaip ir nėra. Šen ten prakulniuoja koks senis kreivakojis, pravažiuoja sunkvežimis, invalidų prikrautas. Prajoja raitelis, besivedąs keletą alkanų arklių. Pafrontės miestui – kariškos nuotaikos mažoka.

Iš Rytprūsių į Lauenburgo apylinkę buvo privažiavę daug pabėgėlių. Visiem ūkininkam esesininkai buvo įsakę krautis savo mantą į vežimus ir traukti į Vakarus. Kas nenorėjo važiuoti, tą esesininkai vietoj šaudė. Kol Rytprūsių ūkininkai privažiavo iki Lauenburgo, raudonoji armija buvo jau atsidūrusi prie Oderio. Kelias tolimesniam traukimuisi į Vakarus buvo jau atkirstas. Pomeranijos ūkininkai nuo Oderio važiavo jau į Rytus. Rytprūsių ūkininkai traukė į Vakarus, pomeraniečiai – į Rytus. Šios dvi karo tremtinių srovės ėmė susidurti Gdansko–Gdynės srityje. Jos jau buvo susitikusios ir Lauenburgo apylinkėse. Žmonės šiaip dar taip maitojosi, bet arkliai nebuvo kur dėti. Nebuvo kuo jie šerti. Toks karo pabėgėlis iškinko arklį, išveda už vartų ir papliauškina botagu per šonus – atseit, sudieu! Gyvenk, broleli, ir verskis kaip išmanai, – aš jau nebegaliu!

Šitokių arklių benamių Lauenburgo apylinkėse valkiojosi ištisi būriai. Vieną kitą jų pasigaudavo ir Bratkė, lagery paskersdavo savo kaliniam, o valdžiai rašydavo sąskaitą – tiek ir tiek esą jisai už šėmą kuiną sumokėjęs, o už keršą – šitiek...

Va, šitokius arklius palaidūnus laukuose ir gaudė Trečiojo reicho narsūs kareiviai. Gaudė juos, rišo vieną prie kito ir jojo į Lauenburgą.

Baisiai jau melancholiškai atrodė visa ta kavalerija! Tačiau kitokios nebuvo, kaip ir jokios kitokios kariuomenės Lauenburge tuomet nebuvo. Tenai tiktai visuose skersgatviuose ir visose kryžkelėse stovėjo rudieji nacių partijos pareigūnai, prisisegioję partijos ženklelius, ir gaudė visus vyrus, ypač gi – karo pabėgėlius ir atbėgėlius. Praeina prošal koks uniformuotas vokiečių valdininkas, gelžkelietis ar paštininkas, tuoj rudieji – kapt! – jį už sprando ir veda į šalį, kur jau stovi pagautų vyrų būrys – garsusai folksšturmas. Netrukus jiem visiem, tenai bestovintiem, įduoda po šautuvą ir varo tuojau į pafrontę. Ši mobilizacija vyko tokia tvarka, tarytum ji jau seniai iš anksto buvo numatyta...

Atvykęs į Lauenburgą maisto esesininkam pasiimti, Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pasitikęs pirmą bobą, bakstelėja jai pirštu:

– Jis esąs atvažiavęs iš lagerio Gans. Su juo važiuojąs dar vienas katorgininkas iš Štuthofo. Geras žmogus. Nevagia ir žmonių nepiauna... Beje, tetulyt, ar nežinai kartais, kur čia esesininkam maistą dalina?

Tetulytė trauko pečiais. Ji, žinoma, nieko nežino.

Susitikęs kitą bobą, trečią, Miuleris vis tą pačią giesmelę pliurpia.

Kol pravažiuosi su tokiu velniu per miestą, visiškai gali padūkti. Mūsų bloko atstovas, kurs nevagia ir žmonių nepiauna, išėjęs iš kantrybės, Miuleriui nieko nesakydamas, šoka iš vežimo ir eina savo keliais. Vos tik jis pralindo į kitą gatvę, tuoj jį rudasai pareigūnas su partijos ženklu – kapt – už sprando:

– Kur, brangusai, taip skubinies? Įdomu, kaip atrodo tavo dokumentėliai?

– Aš jokių dokumentų neturiu, – atsako sulaikytasai.

– A, šitaip! Be dokumentų, brangusis! Gal tamsta būsi tiek malonus trupučiuką pavargti, kol su manimi nueisi į policijos nuovadą?

– Aš niekur neisiu. Aš neturiu laiko.

– O! Sakykite man! Vaikšto be dokumentų ir neturi laiko į policiją užeiti! Tamsta, iš tikrųjų, labai įdomus ponas, aš tokio dar nesu matęs...

– Aš neturiu laiko ir su tamsta kalbėti... Ar nematai, aš gi ne vokietis!

– Ir ne vokietis karo metu, ir be dokumentų, ir laiko taip pristigęs... Hm... Kas gi tamsta toks per paukštis būsi, kuo gi tamstos galvelė taip užimta?

– Aš – katorgininkas. Iš Štuthofo...

– Ką? Kaip tamsta pasakei? Nesupratau... Pakartok dar kartą...

– Aš čia su Miuleriu atvažiavau. Miuleris, va, tenai, už kampo, anoj gatvėj pasiliko. Matai tamsta jį? Tiesa, per namus jo nematyt, bet jis tikrai tenai už kampo yra, su boba pliurpia...

– A... a... šitaip... tamsta... katorgininkas... iš Štuthofo... Labai atsiprašau už sutrukdymą... Labai atsiprašau...

Rudasai pareigūnas, hitleriškai iškėlęs ranką, paukštelėja batų užkulniais ir atsisveikina su mūsų bloko atstovu. Ką jis galvojo, šitaip pasielgdamas, perkūnas jį žino. Keista tiktai: vokiečių uniformuotus valdininkus suima, o čia svetimšalio katorgininko, neturinčio jokių dokumentų, ne tik nesulaiko, – net už sutrukdymą atsiprašo, – kurgi girdėti tokie dalykai?!

Kas be ko, mūsų atstovas buvo didelis diplomatijos virtuozas, Neturėdamas kišenėj nei dokumentų, nei pinigų nė pfenigo, nei pažįstamų mieste, jis sugebėjo Lauenburge priorganizuoti mum įvairaus maisto. Teisybė, pakeliui Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pusę maisto iš jo atėmė, bet vis dėlto ir mum šis tas dar pasiliko: ir duonos, ir margarino, ir sūrio, ir cukraus, ir druskos ir dar kitų gerų dalykų... Pasiutęs jis buvo diplomatas, – ar ne tiesa?

Bratkė staiga gavo įsakymą iš Majerio: tučtuojau pasiųsti į Lauenburgą iš mūsų bloko du buhalteriu ir vieną sandėlininką prekybininką. Įsakymas skubiai vykdomas. Lydime išvažiuojančius nusiminę. Išvažiuoja gi mūsų patys iškalbingieji elgetavimo meisteriai, patys geriausi organizatoriai, – be jų palikę, mes tikrai pastipsime!

– Citat, broliai, nežliumbkit, – sako jie mum atsisveikindami, – mes jūsų neužmiršime!

Ir tikrai neužmiršo, – kad jie kur sveiki visuomet būtų!

Lauenburgo miestas gyveno paskutiniais gyvybės atsidūksėjimais. Visi norėjo bėgti iš miesto, bėgti nuo besiartinančio fronto, bet niekas nežinojo, kur bėgti. Visos žemiškosios vertybės nustojo savo prasmės, niekas kasdieniniu rytojumi nebesirūpino.

Majeris buvo įsikurdinęs Lauenburge. O Štuthofe vis dar tebesėdėjo komendantas Hopė su Chemnicu. Štuthofo lageris buvo vėl pilnas. Esesininkai suvežė tenai savo brangiausią lobį – kalinius iš Magdeburgo, Torunės, Bydgoščo, Karaliaučiaus ir kitų kalėjimų. Štuthofe vėl buvo daugiau dvylikos tūkstančių kalinių. Lauenburge Majeris turėjo tiktai keletą SS feldfebelių, keliolika SS kareivių ir kelis šimtus kalinių. Vaikščiojantis turtas – nedidoliukas, bet užtat jis turėjo tenai savo žinioje visą iš Štuthofo evakuotą lobį, – ir kalinių, ir privatų esesininkų, ir valdžios. Jo žinioje buvo ir maisto sandėliai.

Kaliniai, dirbę Majerio įstaigose, elgėsi visiškai savarankiškai. Parceliavo jie visą turtą kaip kam patiko, it kiaulės baronkų tešlą. Atvažiavo kartą į Lauenburgą Chemnicas savo evakuotų brangenybių ieškoti. Veikiai surado dėžutę. Puiki dėžutė. Elegantiška, meniška. Paties Juliaus Švarcbarto dirbta, su visokiais sekretais atidaroma ir uždaroma.

Atidaro Chemnicas dėžutę, atvožia, kreivai nusišypso ir sviedžia ją į kampą.

– Scheissel! – prašnypščia Chemnicas, – iš to susijaudinimo daugiau jis nieko nebeiššnypščia.

Šventa teisybė: dėžutė dabar buvo grynas mėšlas – dabar ji buvo tuščia. Tai yra, ne visai tuščia. Skudurų ir plytgalių prigrūsta. Brangenybių – nė kvapo. Nė vienos užklydėlės net per klaidą nepaliko...

Kas pavogė? Niekas nepavogė. Dingo – ir galas. Chemnicas kaltininko nė neieškojo. Puikiai žinojo – neras: meistriškai padaryta!

Taip buvo ir su visais kitais daiktais. Taip buvo ir maisto sandėliuos.

Mūsiškiai, atsidūrę Lauenburge, pateko į gerą katorgininkų kompaniją. Gražiai toji kompanijėlė čionai gyveno. Spirito, užkandžių, rūkalų turėjo sočiai, įsitaisę angliškos medžiagos kostiumus. Turėjo susiorganizavę puikų radijo aparatą, – galėjo klausytis stotis kokias tik norėjo, niekieno nekontroliuojami.

Iš tų sandėlių draugai ėmė ir mus aprūpinti. Tik transportas, žinoma, buvo labai keblus. Labai daug kyšių reikėjo duoti nepasotinamiem esesininkam. Laimė dar, kad tiem kyšiam medžiagą laisvai buvo galima imti iš valdžios sandėlių. Bent pusę siunčiamo mum lobio kiti esesininkai, kyšio negavę, mum dar pavogdavo. Ir vis dėlto šis tas ir mum dar likdavo. Tiek likdavo, kad aš, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų palei pečių, nebegalėjęs atsikelti, dabar jau ir per kiemą galėjau laisvai pereiti. Net pasivaikščioti kokį pusvalandį jau sugebėdavau!

Tuo tarpu pačiame lageryje nuotaika darėsi vis nervingesnė.

Tolumoj nuolat girdėjosi sprogimai. Lėktuvai nuolat čiužinėjo padangėje, – net visiškai neaukštai ties lageriu. Gdynėje, esančioje už šešių dešimčių kilometrų, nuolat naktimis buvo ruošiama įspūdinga iliuminacija su labai įtikinamais paspraginimais. Drebėjo, atrodo, ne tik mūsų barakėliai, bet ir žemė.

Vieną rytą atjoja į lagerį vokiečių karininkas. Tučtuojau įsakoma mūsų klipatom klipatėlėm lipti į kalną apkasų kasti. Apkasus kasė ant pačios kalno briaunos, – vokiečiai rengės kautynėm.

– Po velnių gi! Jeigu jie čia susikibs, iš mūsų barakėlių, prie kalno prisiplojusių, nė šipulėlių neliks! Kas mūsų kaulelius besurankios? Išeina visiškai nekoks reikalas...

Patrankų šūviai dunda vis arčiau ir arčiau. Iš klausos atrodo, jie visiškai arti: va, ten, už miškelio, jie pyškinasi...

Bulius Bratkė virto dūkstančiu vilku. Dieną ir naktį siunčia vieną pasiuntinį paskui kitą į Lauenburgą, – telefonas jau nebeveikia, – prašydamas instrukcijų ir leidimo evakuotis iš Ganso, bet visi pasiuntiniai grįžta tuščiomis rankomis: Majeris nepagaunamas, o daugiau niekas nieko nežino, kas veikti. Vilkas Bratkė nebekalba. Vilkas Bratkė su krauju pasruvusiomis raudonomis akimis įnirtusiai urzgia ir dantis rodo.

Kovo 10 dieną, pietų metu staiga pradėjo degti kaimyninis miestelis, esąs ant kalnelio už kokių penkių, šešių kilometrų, – per plyną pelkę gerai matyti.

Dega ir pliaukši, – pliaukši ir dega! Tai šen, tai ten. Staiga, kur buvę – kur nebuvę, keleliu per kemsyną ėmė riedėti dideli juodi kamuoliai.

Rieda, ir žagsi, ir dūmais biaurojasi...

Tankai, tankai! Po velnių, tankai!

LX. Baisioji naktelė

Subirzgėjus tankam už keturių kilometrų nuo lagerio, vilkas Bratkė garvežimiu virto. Sušvilpė, sumaurojo, ūkčioti ėmė.

– Ūk-čiank, ūk-čiank, ūūūk-čiank, – girdėjosi iš Bratkės pusės.

Kas gyvas – tučtuojau į gretas! Kas jau miręs ar besirengia mirti, tas galįs ir lageryje pasilikti. Visi kiti – marš! Tuojau!

Sustojome visi, kas galėjo pastovėti. Per tą skubą nė susivokti nebebuvo galima, su kuo geriau dėtis – gyvaisiais ar numirėliais – bandyti eiti, ar pasilikti lageriūkštyje numirėlio teisėmis? Juo labiau, kad kalno briaunoje buvo išskaptuoti apkasai, – nežinia buvo, ar jie čia pešis, ar apkasuose žiurkes maudys. Jei pešis – lageriūkščio aiškiai neliks. Lageriūkštyje nėra jokio kelmo, po kuriuo galėtum palįsti. Todėl, kas galėjo pastovėti, – stojo į gretas. Nežinia gi, ką ir ligoniam Bratkė išeidamas padarys!

Tuo tarpu Bratkė per tą skubą ir suskaičiuoti užmiršo, kiek ligonių su numirėliais pasilieka, ir kiek gyvų jis dar turėjo. Tiktai tojo, kuris jau vieną kartą atsistojo, nieku būdu nebeišleido iš rikiuotės. Patsai gi Bratkė pasikinkė į vežimėlį laukuose pagautą kuiną, kuris teoretiškai turėjo mūsų sriuboje sušusti, – dabar jis turėjo tempti Bratkės ir kitų žymesnių esesininkų daiktus, į vežimėlį sukrautus.

Bratkei davus komandą, kad, kai jis gulsiąs į sniegą, ir mes visi gultumėm, išlingavom pro vartus. Sugužėjome į siaurą vingiuotą vieškelėlį tarpukalnėj, paslinkome juo aukštyn, – ir mes pūkšnojančių tankų jau nebematėme, ir jie mūsų jau nebegalėjo matyti.

Kalnagūbryje prilingavome Ganso kaimą, – tą patį, kurio gyventojai laikė mus banditais ir jokio reikalo nenorėjo su mumis turėti, – kur gyveno ir ūkininkas pirklys, mus taip gražiai apmovęs.

Įžingsniuojant į kaimą, vidukelėj stovi, tartum koks įžymus SS pareigūnas, toks storas, didelis, riebus, labai komiškai apsirengęs veislinis avinas: pusė vilnų jam buvo nukirpta, pusė – palikta.

– Neeeee! – sušuko avinas, apžiūrėjęs mūsų koloną, ir nudūmė per tvorą.

Toliau slankiojo it dvasios be vietos avelių būriai, – mekekena nieko nesuprasdamos avytės ir uodegomis mataruoja. Vištos raičiojasi po tvoras, gaidžio nebeklauso. Kiaulės, labai rimtos ir susirūpinusios, kucena nuo vienos trobos į kitą, it šnipai profesionalai kažką šniaukščia ir uosto, – viena kitai grimstelėja į šoną, sužviegia ir vėl paskubomis kucena toliau. Kiemuose ar gatvėse patvoriais stovi susikaupusios karvės. Toks pasiilgimas jų akyse, tokia neišbrendama melancholija, kad net graudu į jas žiūrėti.

Žmogaus tačiau visame kaime – nė vieno. Kad nors kokia bobutėlė šimtametė pasitaikytų, vis dėlto gal širdis kiek atlėgtų: žinia gi, moterys – geriausias vaistas nuo visokių širdies ligų ir liūdnų apsidūmojimų... Bet ir bobutėlės suskretusios – ir tos nėra. Argi ir jos visos bus išėjusios į folksšturmą? Oi-oi! Tai šit iš kur toji pasibaisėtina karvių melancholija!

Per suverstų patižusių velėnų lauką nubridome į mišką, kur, radę kelelį, kalneliais pakalnėlėmis nulingavome toliau. Už miško – laukas, už lauko – vėl miškas, vėl laukas...

Traukiam link miestelio Lanz, kuriame prieš penkias savaites nakvojome ir taip gražiai su vokiečiukėmis šnekučiavome. Iš tenai dar dešimt kilometrų – ir bus Lauenburgas patsai.

Tamsieji kamuoliai – tankai pasiliko kažkur toli, už kalnelių ir miškų, gal jie kur kitur nušlepsėjo, – ir aido jų jau seniai nebegirdėti. Aplinkui tylu, ramu, tarytum jokio karo niekur nė būti nebuvo. Retkarčiais reginį šiek tiek paįvairina nušautų katorgininkų lavonai bei sutinkami esesininkų vyrai, besivarą keliolika sunykusių katorgininkų. Kur jie juos ėmė, kur jie juos varo – kas juos supaisys. Varo ir tiek. O gal, pasinaudodami katorgininkų varymo priedanga, skuta toliau nuo centrų, kad patys lengviau galėtų pasprukti kur į mišką ar į rūsį?

Marholcas! Štai Marholcas! Tas nepalyginamasai šaulys meisteris, pakeliui pats vienas nudėjęs apie tris šimtus kalinių iš mūsų kolonos! Dabar jis linksmas. Dabar jis pokštus krečia.

Pasigavo jisai lauke bebraidžiojantį mizantropą, kuiną tokį palšą, užsirito ant jo ir joja. Be pavadžio, be apinasrio...

Kuino būta apsigimusio fatalisto – jam buvo visa vis tiek pat. Marholcas ragina jį, vytine šonus tvatija, abiem batais paslėpsnius tarkuoja... Kuinas į tai nekreipia jokio dėmesio. Eina jisai nukabinęs galvą, kartą nustatyto žingsnio nė sprindžiui nepakeisdamas.

– Kuo aš blogesnis už Napoleoną! – pakaruokliškai juokauja Marholcas.

– O! Tu dabar tikras fiureris! – atsiliepia jam kažkas iš minios.

– Heil Hitler! – prideda kažkoks galvažudys.

Visa kolona prunkščia.

– Raitosios SS gvardijos maršalas! – vis pikčiau šaiposi sverdukuliuojanti minia.

Pasekdami Marholco pavyzdžiu, ir apsukresnieji kaliniai ėmė gaudyti kuinus. Štai joja jau banditų atamanas Francas su savo mokiniais, joja blokavas, buvęs pabėgėlis, joja Ganso lagerio virtuvės kapas kišenvagis Šimšiak...