Už kelių kilometrų nuo Lanco užsikimšus keliui, verčiuos į griovį ir rengiuos gulti į pusnį. Akys pavirto kažkokiais raudonais ir žaliais skrituliais, žemė lipa ant dangaus, kažkas dangiškąjį marmeladą kemša į kavos puoduką tokiu dideliu, dideliu kaušu, didesniu už mano galvą. Šaltas prakaitas retais, dideliais lašais rieda nuo mano kaktos per skruostus, burną, smakrą, – dingsta kažkur suvelto apsiausto plyšiuose. Sniegas – toks minkštas...
– Et! Nėra kvailių tokią naktį toliau beeiti. Man jau visa – vis tiek pat.
– Profesoriau, ar pasiutai, kur guli? – griebia mane draugai už pakarpos ir traukia iš griovio, – juk nušaus tave čionai!
– Palikite mane ramybėje, – niurnu tempiamas į kelią, – nušaus tai nušaus, didelis čia daiktas... Man ir čia gera...
– Nebūk padūkęs! Laikykis! Lancas, va, štai čia pat! Ten gausime nakvynę! – bara mane draugai ir bando pastatyti ant kojų.
Aš nenoriu stovėti. Kam tai? Žemelė traukte traukia. Draugai laiko mane ant savo rankų pakabinę, lazdomis parėmę, kad ne toks sunkus būčiau. Ir jie gi nusivarę – amžinųjų. Keikia mane kaip mokėdami, bet leisti – nepaleidžia.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip LX skyriuje parodomas Reicho žlugimas? Ką atskleidžia pasakotojo pastaba, kad Bratkė „šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.