Tiktai vienas Bratkė su revolveriu rankoje eina niūrus kaip debesis. Dar vakar jis buvo užėjęs į mūsų bloką, tabokos prašė ir gailiai skundėsi mum, kad nieko nežinąs apie savo šeimos likimą. Skundėsi mum, kurie per SS malonę jau šitiek laiko nebeturėjome žinių apie savo šeimas, – jau dveji metai šokame pragarišką šokį pagal SS muziką! Bratkė, matyti, šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų, jokių gilesnių išgyvenimų...

Temstant pradėjome užeiti kaimelį kitą. Čia dar visur pilna žmonių. Kas paskubomis kiaulę skerdžia, kas avim kailius bielija, kas vežimą tvarstosi. Visi paniurę ir pikti. Nesukalbami. Gatvėse stovi kariuomenės vežimai. Tokie su būdomis, su stogais. Arkliai iškinkyti. Kareiviai stoviniuoja būriais, cigaretes čiulpia. Žiūri į mūsų koloną. Galvas kraipo. Nieko nesako. Kartais tiktai kas nors šmaukštels iš mūsų kolonos į kareivių tarpą šaukdamas:

– Gelbėkite! Neišduokite!

Kareiviai pabėgėlį apstoja ratu. Esesininką, atėjusį pabėgėlio pasiimti, atmuša kaustytais batais. Pabėgėlio jie neišduoda.

Mūsų šaunioji kavalerija gana negarbingai baigė savo triumfališką kelionę. Nustoję bet kurio supratimo apie drausmę, kuinai vienas paskui kitą ėmė gulti į klanus su visais savo raiteliais. Šieji keikdamies spardė savo kuinus, šluostėsi purvą nuo drabužių ir pikti grįžo į pėstininkų eiles.

Man jau dieną beeinant pradėjo širdis streikuoti. Ką gi, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų pusiau paraližuotas, staiga atsikėliau ir išėjau į tokią bėgliško tempo kelionę!

Na, širdis – tai dar pusė bėdos: galima gi užsimerkus eiti, automatiškai, kaip kuinai laukuose kad vaikšto. Didesnė bėda buvo tai, kad kojos ėmė skaudėti. Per pėdas, per sąnarius. Pradžioje buvo šiaip dar taip, bet vakarą, sutemus, sąnariai taip ėmė gelti, kad baisu kojomis žemę prisiliesti.

Nakčia kelionė pasunkėjo. Pakilome į kalnelį, patekome į mišką, patekome vėl į pusnynus.

Pilni keliai žmonių. Pėsčių, važiuotų, su visokiais vežimais. Važiuoja į visas puses, – nežinia, kas kur nuo ko bėga. Į visas puses dūksta karo mašinos. Sunkvežimiai. Kulkosvaidžiai. Patrankos. Tankai. Kad jie, velniai, nors į vieną pusę važiuotų! Dabar gi – į priešingas vis dumia. Eiti baisiai sunku. Vis pusnyne ir pusnyne...

Tos kojos, kojos! Pakeli nuo žemės – ir taip nesinori ji atgal benuleisti! Šiaip – dar nieko sau būtų. Tik kai nuleidi koją ant žemės – rodos, visi kaulai subraška, ir seilės bliaukte bliaukia.

Ties Gdyne danguje prasivėrė pragaro vartai. Žvengia pasispardydami lėktuvai. Paleistos bombos krisdamos spiegia ir, susidūrusios su žeme, taip bimbtelėja, kad užpustytas vieškelėlis dreba. Raudoni volai švystelėja į padangę, atskridęs sprogimo aidas kažkokiu būgnu užkemša ausis. Birbia, žagsi Gdynės priešlėktuvinės patrankos, šimtai raudonų muilo gabalėlių padangėje žiežirbomis ištrykšta, plonyčiu dūmų šydu savo raudoną nekaltybę pridengdami. Visa tai susilieja į kažkokį spiegiantį, staugiantį, dunksintį raudoną marmeladą, kuriuo kažin koks pamišėlis nutepnojo suskilusius skliautus. Pro tą marmeladą retkarčiais sumirksi kokia nusigandusi žvaigždelė, sučiaupsi it žuvelė, iš vandens galvą iškišusi, – ir vėl smunka atgal, slėptis už vaiskaus debesėlio.

Už kelių kilometrų nuo Lanco užsikimšus keliui, verčiuos į griovį ir rengiuos gulti į pusnį. Akys pavirto kažkokiais raudonais ir žaliais skrituliais, žemė lipa ant dangaus, kažkas dangiškąjį marmeladą kemša į kavos puoduką tokiu dideliu, dideliu kaušu, didesniu už mano galvą. Šaltas prakaitas retais, dideliais lašais rieda nuo mano kaktos per skruostus, burną, smakrą, – dingsta kažkur suvelto apsiausto plyšiuose. Sniegas – toks minkštas...

– Et! Nėra kvailių tokią naktį toliau beeiti. Man jau visa – vis tiek pat.

– Profesoriau, ar pasiutai, kur guli? – griebia mane draugai už pakarpos ir traukia iš griovio, – juk nušaus tave čionai!

– Palikite mane ramybėje, – niurnu tempiamas į kelią, – nušaus tai nušaus, didelis čia daiktas... Man ir čia gera...

– Nebūk padūkęs! Laikykis! Lancas, va, štai čia pat! Ten gausime nakvynę! – bara mane draugai ir bando pastatyti ant kojų.

Aš nenoriu stovėti. Kam tai? Žemelė traukte traukia. Draugai laiko mane ant savo rankų pakabinę, lazdomis parėmę, kad ne toks sunkus būčiau. Ir jie gi nusivarę – amžinųjų. Keikia mane kaip mokėdami, bet leisti – nepaleidžia.

Išjudant kolonai, jie mane vis dėlto ant kojų pastatė. Taip sau, pusiau. Įsikibo į mano pažastis, mano galvą ant savo peties padėjo, – ir tempia mane. Mano kojos beveik nesikilnoja. Šliaužia kaip rogės. Laimė, kad pasitaikė kelių kilometrų ilgio pakalnė iki pat Lanco miestelio vidurio. Draugai tempia mane pasivaduodami, – tai tas prislenka, tai kitas. Aš jau su jais nebesikalbu. Aš jau gyvenu savo atskiru gyvenimu. Man atrodo, kad tuo dangišku marmeladu mano akis kažkas užlipdė. Kažkokia velniškai raudona ūkana aplinkui, – pro jas tempiančių mane draugų nebematau. Koks nuostabus dalykas! Toje ūkanoje baltos vyšnios žydi. Tikros, ne dekoratyvinės. Iš kokio pragaro jos būtų čionai ant sniego? Vis dėlto jos žydi. Linguoja. Balti žiedų lapeliai byra, pakraščiais truputį lyg ir rausvai mėlyni pasidarę. Ant visų vyšnios šakelių – raudono marmelado gabalai. Tokio, kaip blokuose ant duonos tepė. Kaba ant šakelių ir varva žemėn...

– Pabusk gi, po velnių! Jau Lancas! – bara mane draugas.

A-a? Taip? Tai aš buvau užmigęs, šliauždamas nuo kalno, galvą ant draugo peties pasidėjęs!

Draugai prikišo man sniego pilną gerklę. Man pasidarė lengviau. Galva nebesvaigo, širdis nebestraksėjo. Tiktai tos kojos, kojos! Dega kaip ugnyje. Negaliu prisiliesti žemės...

Lance nakvynės negavome. Visur pilna prisigrūdę žmonių. Labai vėlus vakaras, beveik vidunaktis. Reikia eiti dar poris kilometrų iki kaimo Goddentow, esančio dviejų plentų sankryžoj, pakeliui į Lauenburgą, – ten esą tikrai nakvynę gausime...