Už kelių kilometrų nuo Lanco užsikimšus keliui, verčiuos į griovį ir rengiuos gulti į pusnį. Akys pavirto kažkokiais raudonais ir žaliais skrituliais, žemė lipa ant dangaus, kažkas dangiškąjį marmeladą kemša į kavos puoduką tokiu dideliu, dideliu kaušu, didesniu už mano galvą. Šaltas prakaitas retais, dideliais lašais rieda nuo mano kaktos per skruostus, burną, smakrą, – dingsta kažkur suvelto apsiausto plyšiuose. Sniegas – toks minkštas...

– Et! Nėra kvailių tokią naktį toliau beeiti. Man jau visa – vis tiek pat.

– Profesoriau, ar pasiutai, kur guli? – griebia mane draugai už pakarpos ir traukia iš griovio, – juk nušaus tave čionai!

– Palikite mane ramybėje, – niurnu tempiamas į kelią, – nušaus tai nušaus, didelis čia daiktas... Man ir čia gera...

– Nebūk padūkęs! Laikykis! Lancas, va, štai čia pat! Ten gausime nakvynę! – bara mane draugai ir bando pastatyti ant kojų.

Aš nenoriu stovėti. Kam tai? Žemelė traukte traukia. Draugai laiko mane ant savo rankų pakabinę, lazdomis parėmę, kad ne toks sunkus būčiau. Ir jie gi nusivarę – amžinųjų. Keikia mane kaip mokėdami, bet leisti – nepaleidžia.

Išjudant kolonai, jie mane vis dėlto ant kojų pastatė. Taip sau, pusiau. Įsikibo į mano pažastis, mano galvą ant savo peties padėjo, – ir tempia mane. Mano kojos beveik nesikilnoja. Šliaužia kaip rogės. Laimė, kad pasitaikė kelių kilometrų ilgio pakalnė iki pat Lanco miestelio vidurio. Draugai tempia mane pasivaduodami, – tai tas prislenka, tai kitas. Aš jau su jais nebesikalbu. Aš jau gyvenu savo atskiru gyvenimu. Man atrodo, kad tuo dangišku marmeladu mano akis kažkas užlipdė. Kažkokia velniškai raudona ūkana aplinkui, – pro jas tempiančių mane draugų nebematau. Koks nuostabus dalykas! Toje ūkanoje baltos vyšnios žydi. Tikros, ne dekoratyvinės. Iš kokio pragaro jos būtų čionai ant sniego? Vis dėlto jos žydi. Linguoja. Balti žiedų lapeliai byra, pakraščiais truputį lyg ir rausvai mėlyni pasidarę. Ant visų vyšnios šakelių – raudono marmelado gabalai. Tokio, kaip blokuose ant duonos tepė. Kaba ant šakelių ir varva žemėn...

– Pabusk gi, po velnių! Jau Lancas! – bara mane draugas.

A-a? Taip? Tai aš buvau užmigęs, šliauždamas nuo kalno, galvą ant draugo peties pasidėjęs!

Draugai prikišo man sniego pilną gerklę. Man pasidarė lengviau. Galva nebesvaigo, širdis nebestraksėjo. Tiktai tos kojos, kojos! Dega kaip ugnyje. Negaliu prisiliesti žemės...

Lance nakvynės negavome. Visur pilna prisigrūdę žmonių. Labai vėlus vakaras, beveik vidunaktis. Reikia eiti dar poris kilometrų iki kaimo Goddentow, esančio dviejų plentų sankryžoj, pakeliui į Lauenburgą, – ten esą tikrai nakvynę gausime...