Išjudant kolonai, jie mane vis dėlto ant kojų pastatė. Taip sau, pusiau. Įsikibo į mano pažastis, mano galvą ant savo peties padėjo, – ir tempia mane. Mano kojos beveik nesikilnoja. Šliaužia kaip rogės. Laimė, kad pasitaikė kelių kilometrų ilgio pakalnė iki pat Lanco miestelio vidurio. Draugai tempia mane pasivaduodami, – tai tas prislenka, tai kitas. Aš jau su jais nebesikalbu. Aš jau gyvenu savo atskiru gyvenimu. Man atrodo, kad tuo dangišku marmeladu mano akis kažkas užlipdė. Kažkokia velniškai raudona ūkana aplinkui, – pro jas tempiančių mane draugų nebematau. Koks nuostabus dalykas! Toje ūkanoje baltos vyšnios žydi. Tikros, ne dekoratyvinės. Iš kokio pragaro jos būtų čionai ant sniego? Vis dėlto jos žydi. Linguoja. Balti žiedų lapeliai byra, pakraščiais truputį lyg ir rausvai mėlyni pasidarę. Ant visų vyšnios šakelių – raudono marmelado gabalai. Tokio, kaip blokuose ant duonos tepė. Kaba ant šakelių ir varva žemėn...

– Pabusk gi, po velnių! Jau Lancas! – bara mane draugas.

A-a? Taip? Tai aš buvau užmigęs, šliauždamas nuo kalno, galvą ant draugo peties pasidėjęs!

Draugai prikišo man sniego pilną gerklę. Man pasidarė lengviau. Galva nebesvaigo, širdis nebestraksėjo. Tiktai tos kojos, kojos! Dega kaip ugnyje. Negaliu prisiliesti žemės...

Lance nakvynės negavome. Visur pilna prisigrūdę žmonių. Labai vėlus vakaras, beveik vidunaktis. Reikia eiti dar poris kilometrų iki kaimo Goddentow, esančio dviejų plentų sankryžoj, pakeliui į Lauenburgą, – ten esą tikrai nakvynę gausime...

Nieko nepadarysi, reikia eiti. Man į sniegą gulti jau nebesinori. Stengiuosi stačias stovėti. Stengiuosi žingsniuoti, bet man tai labai sunkiai vyksta, – tuoj griūvu į šalį kaip avižų pėdas. Aš nebesapnuoju, aš – pilnoj sąmonėj, bet kojom nieko nebegaliu padaryti. Daugiausia, ką aš galiu padaryti – ir darau be atvangos – sniegą ryju. Draugai pasivaduodami tempia mane...

Įeinant į Godentovo kaimą, sutinkame Štuthofo katorgininkių, žydžių būrį. Kokius du ar tris šimtus. Jos dirbo Lauenburge. Vakarėjant valdžia jas pasišaukė ir pasakė:

– Lauenburge jūs nebereikalingos. Eikite sau, kur norite...

Dokumento jokio nedavė, ir jokio maisto, – tik šiaip sau ėmė ir išvarė iš lagerio. Tad jos ir ėjo dabar visu būriu, be jokių palydovų, nakvynės ieškoti į tą patį Lancą, iš kurio mes tik dabar atėjome, tenai nakvynės negavę...

Mūsų buliui Bratkei taip pat pasidarė aišku, kad ir mum į Lauenburgą nebėra ko eiti: jei jau žydes išvijo lauk – tai, matyti, valdžios popieriai visiškai prasti tenai.

LXI. Laisvė patvory

Apkvaišęs, susmukęs Bratkė suvarė visą koloną į buvusį šalia kelio, kaimo Goddentow pradžioje, grafo dvaro kiemą. Sustatė prieš grafo rūmą kieme patvory. Pastogės mum niekur negavo. Visi rūmai, visos daržinės, visi tvartai buvę jau užimti. Visur buvę pilna žmonių – vokiečių atbėgėlių, esesininkų, folksšturmo.

Tiesą pasakius, tas galvijas Bratkė mum pastogės nė neieškojo. Žydės, atėjusios savarankiškai, be jokių bratkių, sulindo į klojimą ant šiaudų ir įsitaisė puikiausiai. Vietos pas jas klojime buvo dar labai daug. Mus gi Bratkė paliko kieme ant sniego miegoti. Apie bet kokį valgymą ir galvoti buvo juokinga. Sniego – ir to čia nebuvo kiek reikiant. Viršutinis sluoksnis – nutryptas, purvinas. Pakrapštai kiek giliau – purvinas vėl nuo žemės. Vargiai vargiai sukrapštai kokį gabalą, kurį galėtum praryti...

Žydės buvo jau laisvos. Gulėjo klojime be jokios sargybos ant šiaudų, kriokė kaip jom patiko. Mes gi – ant sniego, esesininkų ir šunų saugomi.

Vis dėlto mum buvo geriau negu esesininkam. Mes galėjome gulėti ant sniego išsitiesę, o jie turėjo aplink mus trypti, – su šautuvais, su durklais, su šunimis...

Po vidunakčio pradėjo snigti. Tai buvo labai malonu: vis dėlto gavome kuo užsikloti. Sniego danga – ne bet kas: po ja ir rugių daigai per žiemą nesušąla.

Velnias tiktai pasipainiojo, kad tasai sniegas po poros valandų perėjo į lietų. Pradžioje lietus buvo šiaip dar taip, gana padorus ir susilaikantis, bet veikiai jis visiškai ištvirko: ėmė pilti pasiliaupsindamas. Suk jį velniai, tokį lietų!

Apie penktą valandą ryto kelia mus Bratkė, samagonu iš tolo dvokdamas, – matyti, jis, vargšelis, nebuvo sudėjęs akių...

Keliasi visa mūsų likusi kolona. Purtosi it šunes, netikėtai kūdroje išsimaudę. Iš drabužių vandenį gręžia. Klumpėmis šlepsi.