Ir gerai išėjo, kad jis manęs į vežimą nepriėmė, – tą paskutinę dieną jis visus pavargėlius ir atsilikėlius be atodairos šaudė, – žinoma, ir mane tuomet būtų nukepęs. Man tiktai buvo galvosūkis, ar nenudės jisai manęs kartais patvory begulint, – kaipgi jis taip ims ir paliks gyvą katorgininką? Tačiau jis į mane nekreipė jokio dėmesio, matyt, buvo įsitikinęs, kad aš vis tiek nusprogsiu. Tos pat nuomonės, matyti, buvo ir mano draugai, vengdami į mano pusę pažvelgti, kad aš ko nors iš jų neimčiau prašyti. Pagelbėti jie man vis tiek niekuo negalėjo. Jie patys buvo alkani, išvargę, nusivarę, – jiem jų pačių gyvybės reikalas buvo visiškai neaiškus. Vienas kitas tiktai man iš tolo linktelėjo. Esą sudieu. Esą iki pasimatymo... Pas Abraomą, – nepridėjo, bet visi aiškiai taip manė. Tiktai vienas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pribėgo prie manęs, apkabino, išbučiavo...

– Esą pas Abraomą patekęs, gal aš ir už jį užtarsiąs žodelį. Kad ir bambizas, vis dėlto esą ne toks jau blogas pilietis buvęs...

– O! – sakau, – mielas bičiuli, jei aš turėčiau tokią dūšią kaip tu, ir aš sutikčiau būti bambizas...

Šešelga man atnešė pasėmęs iš šulinio vandens katilėlį, – atseit, atliko paskutinį patarnavimą. Daugiau jis nieko jau nebeturėjo, bet man nieko daugiau ir nebereikėjo. Vanduo – vis dėlto ne purvinas sniegas!

Išėjo, išlingavo kolona, esesininkų apstota, šunų palydima.

Vis dėlto, po velnių, buvo labai ir labai vidutiniška savijauta pasilikti vienam gulėti patvory ant sniego, susimaišiusio su purvynu.

Visas šlapias. Paeiti, pasikelti negaliu. Visiem svetimas. Niekam nereikalingas. Svetimoje vietoje, kuri gal tučtuojau virs kautynių lauku. Bet kokios pagalbos nėr iš kur laukti... Bene jau tikrai teks su Abraomu apie bambiziškus reikalus kalbėti?..

Gi, žiū! Iš patvorio kito galo atšliaužia pas mane per purvyną mano senas geras pažįstamas, danas Paul Nielsen. Kadaise jis buvo įžymus danų komunistų partijos veikėjas, CK ir politbiuro narys. Tiktai kai danų komunistų tarpe viršų buvo paėmę trockininkai, tai Nielsenas tuomet ir iš partijos buvo išjotas. Štuthofe sėdėjo jis jau pusantrų metų. Dabar, naktį bežygiuojant, jam vokiškas sunkvežimis pervažiavo koją, – ir jis taip pat dabar nebegalėjo pasikelti. Bratkė ir jį paliko gyvą patvory. Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis, Štuthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai – ir tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele – taip ir išliko gyvas. Pagaliau priėjo prie manęs ir vienas vokietis kalinys, pilvūzas toks, Griunvaldas, senis. Kadaise jis buvo nepriklausomų socialdemokratų partijos narys. Nacizmo metu pardavinėjo savo krautuvėlėje taboką. Į lagerį pateko šiaip sau, dėl visa ko, po atentato prieš Hitlerį komedijos, – tuomet ir daugiau panašių buvusių vokiečių veikėjų buvo apgyvendinta lageryje. Iš mūsų visų keturių Griunvaldas buvo pats stipriausias, jis tiktai iš viso patingo eiti toliau ir nutarė čia pat vietoje laukti tolimesnių įvykių.

Mes jau keturi, – et! netrauks perkūnas!

Iš kažkurios pastogės išlindo folksšturmo būrelis, apie tris dešimtis žmonių. Kreivi tokie seneliukai, velką šautuvus ant pečių. Seneliukai tokie kreivi, šautuvai tokie sunkūs! Įdomu, jeigu reikėtų jiem iš tų šautuvų šauti, ką jie darytų?

Nulingavo per kiemą seneliukai. Iš pastogių ėmė lįsti įvairūs bėgliai, kinkyti savo vežimus. Pasipainiojo vienas kitas karininkas. Prasimaigė keli būreliai esesininkų.

Kaip mum iš to prakeikto kiemo ištrūkus?! Nors porą kilometrų toliau nuo plento pasistūmėjus!

Pasipainiojo blokavas, buvęs bėglys. Jis dabar vėl savarankiškai veikė, atsiskyręs nuo Bratkės kolonos. Jis vėl raitas jojo ant dviejų arklių, ieškojo kur nudžiovus vežimą kokį. Ketino ir mus pavėžėti, bet, žinoma, pažado neištesėjo, – dingo kaip varlė tvenkiny. Vokiečiai bėgliai priimti mus į savo vežimus griežtai atsisakė, – dar mes papiausią juos...

Kiemas ima tuštėti. Dingsta vienas vežimas paskui kitą. Iš grafo rūmų išsidangino visi nakvotojai. Išvažiavo grafienė, išsiveždama šimtametę paraližuotą senutę. Grafo rūmai ištuštėjo.

Pasipainiojo prancūzas, karo belaisvis, nuo seniau tame dvare dirbęs. Grafo rūmai, sako jisai, jau visai tušti, mum, sako, geriau būsią rūmuose gulėti negu čionai patvory, purvyne. Kadangi mes patys skersai kiemą pereiti jau nebegalėjome, sunešė tasai prancūziukas mus į rūmus, gražiai ant šiaudų paguldė, – rūmai buvo pilni šiaudų, ant kurių visokia publika jau nakvojo, o pats prancūziukas nuėjo ieškoti arklių ir vežimo – važiuosiąs namo!

Kiemas jau beveik apytuštis. Valkiojasi po jį tiktai vokiečių karo lauko žandarmerija. Mum atėjo pats pavojingiausias momentas. Žandarmerija peržiūrinėja visas patalpas, veja lauk užsilikusius kokius nors piliečius. Vienas iš pagrindinių tos žandarmerijos uždavinių buvo – pribaigti tokią publiką kaip mes. Kur nuo šitų velnių pasislėpti?

Siunčiame Griunvaldą, kaip vokietį, su žandarais derėtis.