Kaip mum iš to prakeikto kiemo ištrūkus?! Nors porą kilometrų toliau nuo plento pasistūmėjus!
Pasipainiojo blokavas, buvęs bėglys. Jis dabar vėl savarankiškai veikė, atsiskyręs nuo Bratkės kolonos. Jis vėl raitas jojo ant dviejų arklių, ieškojo kur nudžiovus vežimą kokį. Ketino ir mus pavėžėti, bet, žinoma, pažado neištesėjo, – dingo kaip varlė tvenkiny. Vokiečiai bėgliai priimti mus į savo vežimus griežtai atsisakė, – dar mes papiausią juos...
Kiemas ima tuštėti. Dingsta vienas vežimas paskui kitą. Iš grafo rūmų išsidangino visi nakvotojai. Išvažiavo grafienė, išsiveždama šimtametę paraližuotą senutę. Grafo rūmai ištuštėjo.
Pasipainiojo prancūzas, karo belaisvis, nuo seniau tame dvare dirbęs. Grafo rūmai, sako jisai, jau visai tušti, mum, sako, geriau būsią rūmuose gulėti negu čionai patvory, purvyne. Kadangi mes patys skersai kiemą pereiti jau nebegalėjome, sunešė tasai prancūziukas mus į rūmus, gražiai ant šiaudų paguldė, – rūmai buvo pilni šiaudų, ant kurių visokia publika jau nakvojo, o pats prancūziukas nuėjo ieškoti arklių ir vežimo – važiuosiąs namo!
Kiemas jau beveik apytuštis. Valkiojasi po jį tiktai vokiečių karo lauko žandarmerija. Mum atėjo pats pavojingiausias momentas. Žandarmerija peržiūrinėja visas patalpas, veja lauk užsilikusius kokius nors piliečius. Vienas iš pagrindinių tos žandarmerijos uždavinių buvo – pribaigti tokią publiką kaip mes. Kur nuo šitų velnių pasislėpti?
Siunčiame Griunvaldą, kaip vokietį, su žandarais derėtis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip baigiasi „Dievų miškas“? Kodėl išlaisvinimas aprašytas taip santūriai ir ką reiškia pasikartojantys žodžiai „Mes jau keturi, – et! netrauks perkūnas!“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas, nebegalintis paeiti, paliekamas patvoryje. Draugai atsisveikina, Jonas iš Biržų jį išbučiuoja, o pasakotojas atsako, kad sutiktų būti bambizas, jei turėtų tokią dūšią. Prie jo prišliaužia dar trys palikti kaliniai, ir pasakotojas pakartoja beveik tuos pačius žodžius, kuriuos sakė pirmąją naktį gestapo rūsyje: ratas užsidaro, ir žmogų palaiko tai, kad jis nebe vienas. Išlaisvinimas aprašytas keliais trumpais sakiniais ir baigiamas daugtaškiu. „Mes jau laisvi!“ šūkteli tik Griunvaldas, o pasakotojas nieko neapibendrina. Galima skaityti, kad jis nežino, kas laukia toliau, o Lietuvai Raudonosios armijos atėjimas reiškė ir naują okupaciją.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.