Šreideriui pasitraukus iš politinio skyriaus, jo vietą kapo teisėmis užėmė senas katorgininkas, jau anksčiau tame skyriuje dirbęs, Francišekas Dziegarčikas [Franciszek Dziegarczyk]. Jis buvo lenkas, gimęs Vestfalijoje, jau ketverius metelius lageryje atpliekęs. Politinis kalinys, protingas, apsukrus, perėjęs vokiečių lagerių koncentruotą pragarą. O smailialiežuvis, o šaipeiva, o šalaputris! Nuolat keikėsi jisai, kad jam tenka dirbti tokio vardo įstaigoje, bet ir nedarė pastangų iš jos pasitraukti. Vieta buvo visiškai nebloga. Darbas – menkas, o pavalgyti gaudavo dar atskirai iš SS virtuvės, – tai lagery buvo be galo svarbus dalykas. Tiesa, įstaigos pavadinimas buvo įtartinas, – kurgi: koncentracijos lagerio politinis skyrius! Bet faktinai tasai skyrius lagerio gyvenime reiškė daug mažiau negu bulvių skutimo dirbtuvėlė.

Francišekas Dziegarčikas, paprastai vadinamas iš vokiško Francu, kalinių, žinoma, nemušė, – neplėšikavo kaip Šreideris. Bet jis jais ir nesidomėjo. Būdavo, atvaro naujokų kalinių partiją. Reikia kaliniai surašinėti, o Franco – nėra. Nė pėdsako nėra. Dingo kaip sliekas šuliny.

– Kur Francas? Kur tas velnias prakeiktas? Kur tas padūkęs šuva? – rėkia keikiasi jo viršininkas, SS feldfebelis Kenigas, zyliodamas po lagerį.

Kur dabar rasi Francą tą prakeiktą? Kuriame barake, kurioj skylėj su kuo jis dabar samagoną laka – kas jį žino!

Vietoj Franco prie rašomosios mašinėlės sėda patsai Kenigas. Piktas kaip vilkas, uodegą jaujoj praradęs. Keikias biauriausiais žodžiais, kokius tik prisiminti pajėgia.

Užmušiąs jis Francą, tą niekšą, kaip paršą paskersiąs. Jo žarnas šunim atiduosiąs, pasiutėlio tokio.

Visa išgale keikiasi Kenigas ir barškina mašinėle.

Į darbo pabaigą atklipatoja, būdavo, ir prakeiktasai Francas, girtas girtutėlis, vos ant kojų besilaikydamas.

– Tu, šioks ir toks, visų velnių bendras vaike, – šūkauja, kumščius sugniaužęs, feldfebelis Kenigas, – kur nusilakei, kiaule? A? Sėsk rašyti, išvietės drieže!

Francas rašyti aiškiai nebegali. Francas aplink pečių tupinėja. Francas nuodėguliu pypkę dega ir su pečiaus dvasiomis bando susisiekti. Francas šios žemės gyvenimui nebetinka.

Mašinėle toliau rašo Kenigas. Kenigas keikias. Kenigas pats pakarsiąs Francą, tokį padūkusį išgamą!

Darbui pasibaigus, Francas eina atsipagirioti, su juo drauge eina ir Kenigas – pasigerti.

Pavakary kartais, būdavo, Francas su Kenigu susikabinę šlitinėja lagerio patvoriais ir abu visa gerkle plėšia girtas dainas. Kartais juos rasdavo lagerio ligoninėj susmukusius, kartais – kalinių gyvenamuose barakuose, kartais – ir palei moterų barakus...

Puikus politinio skyriaus kapas buvo tasai Francas, – su juo buvo galima gyventi.

O, kad visi kapai būtų buvę tokie!

Trečias politinio skyriaus svarbus bendradarbis buvo Špeideris [Speider], vokietukas iš Lodzės, buhalteris iš pašaukimo. Lagerin jisai pakliuvo už dangiškus reikalus. Buvo jisai Bibelforscher – biblijos tyrinėtojas, – tokius biblininkus Hitlerio valdžia be atodairos grūsdavo į lagerius.

Špeideris buvo labai jautrios širdies žmogelis.

Būdavo, kai per naujokų surašinėjimą Šreideris muša ir grando, Špeideriui per veidelį ašarėlė rieda. Drebančiom rankom barškina Špeideris mašinėle, bet mušamam pagelbėti jis nieko negali. Dar 1943 metų pradžioje guodėsi jisai, kad jam gėda esanti vokiečio vardas nešioti.

Kartkartėmis lagerio viršininkas pasikviesdavo Špeiderį pafilosofuoti ir mėgindavo jį prikalbėti, kad jis atsisakytų savo biblijos tyrinėjimų. Jam reikėjo tiktai pasirašyti, kad jis atsisako savo biblinio tikėjimo būdo, – jo tikėjimas dokumentuose buvo įrašomas: Bibelforscher, – ir jis tučtuojau būtų buvęs iš lagerio paleistas. Tačiau Špeideris, kaip ir visi kiti jo tikėjimo išpažintojai, buvo atkaklus savo įsitikinimų gynėjas. Lagerio viršininkas diskusijose su Špeideriu bežiūrint išeidavo iš kantrybės. Lagerio kieme toli būdavo girdėti, kaip jiedu riejasi antrame mūrinių namų aukšte.

Vienas jų, Špeideris, rėkia kiek galėdamas:

– Jehova! Jehova!

Lagerio viršininkas rėkia į tai:

– Sauhund! Scheisse!

Taip ir tęsiasi kurį metą tasai nesudėtingas dialogas:

– Jehova! – Scheisse!

– Scheisse! – Jehova!

Po to Špeideris strimagalviais lekia, visas paraudonavęs, laiptais nuo antrojo aukšto ir atsigrįždamas vis dar kartoja:

– Jehova! Jehova!

Špeideris, sėdėdamas politiniame skyriuje, kaip vokietis, būtų galėjęs, žinoma, kaliniam ir šį bei tą gera padaryti, bet tam reikalui trūko jame išmanumo ir energijos. Jam rūpėjo tiktai bibelforšeriai. Būdavo, kai ateina į lagerį koks naujokas bibelforšeris, Špeideris tuojau atgyja, išsitiesia, net jam nosis ima blizgėti. Naują bibelforšerį jisai ir paguodžia, ir pamoko, ir priglaudžia, ir padoresnę vietą jam parūpina. Kitokio tikėjimo žmonės jam nerūpėjo. Nebent tiktai tokie, iš kurių būtų galima bibelforšeris padaryti.

Ne, ne visi buvo lygūs broliai Jehovoje!