Pagaliau trečias ir paskutinis mūsų mokslo uždavinys buvo išmokti taisyklingų „Mützen ab“ ir „Mützen auf“.
Po štilštando komandos eina komanda „Mützen ab“. Reikia tuomet visiem per vieną akimirksnį nutraukti blyną nuo galvos, trinktelėti juo į šlaunį ir tučtuojau sustingti. Čia itin svarbu buvo, kad visų blynai vienu metu trinktelėtų į šlaunį, kad būtų girdėti kaip orkestre tiktai vienas trumputis – šlep, – kad nebūtų šlep-šlep-šlep... Tai jau ne toks paprastas reikalas.
Praskambėjus komandai „Mützen auf“ – visi blynai vienu metu, per vieną akimirksnį, turi atsidurti ant pakaušių. Vis tiek, kaip tas blynas atsiguls tenai, bet tik būtų aukštai.
Besimokydami šios išminties, pirmą kartą gyvenime sužinojome iš to blauzdikaulio lūpų, kokiomis baisiomis nedorybėmis pasižymi lietuvių inteligentija. Kam-kam, bet nepraustaburniam piemenim būtų čionai ko pasimokyti.
Išėję šitą mokslą, prisisiuvę numerius ant krūtinių ir šlaunių, apsivilkę dryžais skudurais ir su juostomis sukruvintais viršugalviais, mes jau buvome pilnateisiai lagerio piliečiai – katorgininkai.
Iki vakaro nieko mum daugiau nebedarė. Padūkęs tirolietis tiktai Toni Fabro patarė mum suvesti sąžinės apyskaitą, savo dvasioje likviduoti praeitį, inteligento buitį, ir pradėti visiškai naują nežinomą-nemanomą bandito gyvenimą.
XI. Žingsniu per galvas
Vakare grįžo kaliniai iš darbų. Mūsų barakas prigužėjo pilnas pilnutėlis žmonių. Stačių. Kaip silkių. Nėr kur pasisukti, nėr kur koja pastatyti. Bendras minios ūžesys pasilieja keiksmais, keiksmai banguoja minios ūžesiu. Tarytum vietoj lempos būtų buvęs pakabintas didelis besitempiąs keiksmas ir spinduliuotų jisai į visas puses.
Staiga iš kampo, palei pečių, pasigirsta gargaliuojantis smako balsas, – tai padūkęs tirolietis Toni Fabro rėkia:
– Raus! Raus! Raus! – Lauk visi iš barako!
Kitame salės gale ima siūbuoti toksai melodingas it provincijos vargonų bosas, darniai akompanuojąs Fabro isterikai:
– Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! – Nešdinkis lauk!
Drauge su šiuo duetu įvairiose barako vietose papliumpa lazdų sutartinė:
Ta-ta-ta, ta-ta-ta, ta-ta-ta, – taip ir tvatija.
Kas ką muša? Kodėl muša? Už ką muša?
Perkūnas juos žino tokioj kamšaty! Aišku tiktai: muša tasai, kas pagalį turi. Gauna tasai, kuriam pasitaikė atsistoti arčiau mušeikos. Daugiau nieko negalima suprasti.
Visa minia palinko į duris. Durys – mažos, siauros, bežiūrint užsikemša. Pirmųjų eilių mušeikos nepasiekia, bet jie nenusimena. Jie atsigriebia užpakalinių eilių spranduose.
Ta-ta-ta, pliumpt-pliumpt-pliumpt, – taip ir dunksi.
Pagaliau visi katorgininkai iš patalpos išbūgnyti laukan. Prasidėjo kelias atgal. Vienus, lazdomis paskatindami, varo į miegamąjį, kitus bruka į dienos patalpas. Mus sukimšo į šias pastarąsias.
Įėjus į ruimą – nieko nematyti. Kažkokios miglos it rudenį Londono gatvėse. Kažkur mirkčioja kažkas panašaus į neaiškios kilmės švieselę. Kažkur užkimę, gargaliuoją balsai kranksi. Kažkas kažkur bumbsi, lyg kultuvais avižėles kulia.
Ruoša nakvynei. Ant grindų sukloti tokie maišai su drožlių nuotrupomis, oficialiai čiužiniais vadinami. Beklojant tuos maišus, privaryta dulkių, kad visas ruimas miglose paskendo. Net nebematyti didžiulių plakatų, kabančių sienose su graudingu ir karingu parašu: „Utėlė – tavo mirtinas priešas!“
Guldo katorgininkėlius nakvynėn. Guldo ant šono. Gulintis ant nugaros per daug vietos užimtų. Valdžia tvarką daro: prižiūri, kad vienas prie kito prisispaudęs gulėtų. Taip visi ir gula, – taip ir guli per naktelę. Jei kas šoną nugulėjęs nori apsiversti kita puse į apačią, turi atsistoti ir apsisukti. Tačiau ne visuomet patartinas ir šitoks šonų gelbėjimo būdas.
Kas keturiem vyram išduodama viena antklodžiukė, sudriskusi tokia, kaip sietas skylėta. Atsistodamas apsiversti ant kito šono, antklodpalaikę nutrauki nuo savo kaimynų, pažadini juos, o jie už tokius darbus atsilygina visokios veislės velniais ir kojų įnirtusiais smūgiais. Ne – verčiau šonas amžinai nugulėti negu bandyti kita puse verstis.
Gulant, žinoma, reikia nusivilkti viršutiniai skarmalai. Tačiau ir apatinės kelnės reikia nusiimti. Kadangi marškinėliai – sudriskę ir trumpučiukai, tai jauties žmogus, tarytum būtum iš rojaus pabėgęs ir ant duriančių drožlių ir spalių atsigulęs. Kuo valdžiai užkliuvo tos kelnės – nežinia, bet nusimauti jos būtinai reikėjo.
Po ilgų pastangų katorgininkėliai vis dėlto buvo dailiai suguldyti, vienas prie kito priglaustas, prispaustas it marmeladiniai saldainiai dailioje dėžutėje. Nuo čia, po teisybei, naktelė ir prasideda tiktai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per vieną dieną laisvi inteligentai tampa „katorgininkais“? Ką reiškia ironiškas posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirtyje iš jų atima daiktus, drabužius ir plaukus. Paskui liepia prisisiūti numerius ir moko maršo, štilštando ir kepurių nusiėmimo. Kiekvienas žingsnis atima dalį žmogaus tapatybės ir orumo. Posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“ yra ironiškas: jie neturi jokių teisių, o jų pilietybę sudaro tik dryžiai ir numeris. Toni Fabro patarimas „likviduoti praeitį“ parodo, ko siekia sistema: kad inteligentas nustotų būti savimi.
Rašiniui: Žmogaus vertėLaisvėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.