– Scheisse, – sako man darbų skirstytojas, – tai ne darbas. Padoraus darbo, vadinas, nieko nemoki?
– Galėčiau laikraštyje lagerį aprašyti... – bandau nusigandęs gelbėtis, padoresnės specialybės beieškodamas.
– Ką? Laikraštyje lagerį aprašyti? – sušuko pasipiktinęs darbų skirstytojas, – aš tau parodysiu laikraštį! Šuva šitas! Rašyk: šitas kiauliašuva, Sau-hund, – atseit aš, – nieko nemoka, – be jokios profesijos, – padiktavo darbų skirstytojas savo raštininkui.
Beveik visas mūsų inteligentijos būrys pasirodė nieko nemokąs, tetinkąs tiktai sunkiausiam, jokio mokslo nereikalingam darbui. Sunkiausiam darbui – ir krematoriumo kaminui.
Per tą porą lageryje praleistų dienų jau buvo galima daug kas pamatyti, daug ko išmokti...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia naujokų surašymas darbo skirstymo įstaigoje? Kodėl inteligentai lageryje „nieko nemoka“ ir kokia ironija slypi pasakotojo pasiūlyme „laikraštyje lagerį aprašyti“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Lageryje vertinami amatininkai: kurpiai, siuvėjai, kalviai. Jie gauna darbą pastogėje ir gali išgyventi. Teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai laikomi niekam tikusiais, jie tinka tik „Sunkiausiam darbui – ir krematoriumo kaminui.“ Pasakotojo pasiūlymas aprašyti lagerį laikraštyje skirstytoją įsiutina, bet skaitytojas žino, kad būtent tai autorius ir padarė: parašė šią knygą. Taip žodis, kuris lageryje buvo bevertis, tampa svarbiausiu liudijimu.
Rašiniui: Žmogaus vertėKūrėjasIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.