Na, ir parodė jis jam, kaip reikia mušti, – nepalyginamas meisteris gi jis buvo!
Taip kūlė jis tą vargšą, kad ligoninės sienos drebėjo!
Po to Lukasikas dvi savaiti kreivas vaikščiojo, kol išsilaižė, o išsilaižęs ėmė latvius mušti pagal Vaciaus pavyzdį...
Budelis Vacius buvo mėgėjas pilna to žodžio prasme.
Kai lagerio oficialūs budeliai turėjo per daug darbo, Vacius mielu noru eidavo jiem padėti ar juos pavaduoti, – pagal savo tarnybinę padėtį Vacius neprivalėjo tai daryti. Bet jis labai mėgo tą darbą. Kartais lagerio budeliai turėdavo „išvažiuojamąją sesiją“ – kviesdavo juos kur į provinciją vokiečių piliečiam paklusnumo pamokyti – ką nors viešai pakarti. Vacius visuomet važiuodavo savanoriu ir su savo instrumentais, – lagerio kartuves pats į vežimą pakraudavo.
1944 metais, pavasarį, lagerio valdžiai atsitiko kartą toks reikalas vieną merginą pakarti, – pakarti liepė gestapas, ją į lagerį pristatęs. Iki tol lageryje moterų nekardavo, tik vyrus. Prieš tokią naujieną net oficialūs budeliai susvyravo. Juo labiau, kad pakarti pasmerktoji lenkaitė buvo jauna ir graži, toks mielas sutvėrimėlis.
Tokiu gestapo nutarimu pasipiktinęs, pirmasis lagerio budelis, seniūnas Arno Lėmanas pareiškė:
– Jis esąs garbingas budelis, jis mergų nekoręs ir nekarsiąs!
Ir nėjo, latras, karti, – nieko jam valdžia nepadarė.
Antrasis lagerio budelis – antrasai seniūnas, Fricas Zelionkė [Fritz Selonke], vienas pačių gabiausių lagerio galvažudžių, suktas ir gudrus, jau prieš kelias dienas kažkur nusiraižė ranką, pririšo prie jos lentgalį ir pakabino viską po savo kaklu:
– Ranka, – sako, – skauda, negaliu karti, – virvės nepatempsiu!
Trečiasai budelis, oficialiai vadinamas pirmuoju lagerio darbininku – erster Vorarbeiter, nors faktinai visiškai nieko nedirbo, guli lovoje beviltiškai girtas. Trečią parą jis be paliovos samagoną laka. Laka ir vaitoja:
– Esą jam pilvas galvažudiškai skauda, – merginos karti jis negalįs!
Streikuoja visi trys budeliai, niekas neina merginos karti.
Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų buvę pasaulyje.
Lenkaitę merginą vokiečių budeliai atsisakė karti, o Vacius – pakorė. Savo noru. Iš meilės tam darbui. Smagu jam buvo.
Vaciaus pavyzdžio paskatinti, vėliau moteris karti ėmė ir oficialieji budeliai.
Patys lenkai, pasikeitus politinėm aplinkybėm, Vaciaus karti neketino. Jie ketino jį gyvą į gabalėlius suplėšyti ir eksportinėm kiaulėm suliuobti. O Vacius patsai svajojo į tuomet dar būsimą nepriklausomą Lenkiją sugrįžti garbingu piliečiu. Jis buvo įsitikinęs esąs didelis lenkų patriotas.
1943 metų velykų naktį, pačiame vidunaktį, į miegamąjį ruimą, kur mes visi dūsavome ir kasėmės, atėjo Vacius, su šventėmis pasveikino. Jis esąs nutaręs, kad mum velykų proga kambaryje oro per maža, jis įleisiąs daugiau. Įsakė atidaryti langus.
Oro tikrai buvo mažoka. Be bloko viršininko žinios langai atidarinėti nebuvo galima.
Kol patalpa vėdinasi, Vacius stovi prie durų. Stovi ir pragertu, prarėktu balsu gieda lenkų patriotines giesmes, – jis buvo tuomet visiškai girtas.
– Ar jūs, kiauliasnukiai, įvertinat mano gerą širdį? – kreipiasi jisai į besikasančius katorgininkus. – Oro jum maža, aš jum langus atidariau. Aš kambarį vėdinu... Aš rūpinuos jūsų sveikata... Tiktai dėl jūsų aš čia stoviu, o jūs nesuprantat...
– Suprantam, Vaceli, įvertinam, įvertinam! – šaukiame mes jam iš lovų, – drožk toliau!
Vacius pro lovas nusibraškino kažkur į kambario galą. Patamsy surado, pažadino, ištempė iš lovos vieną kalinį, – jauną, gražų bernelį, ukrainietį nuo Lvovo. Vienmarškinį atsivedė prie durų. Baisiai Vaciui pagailo to bernelio. Ašarodamas glaudžia jis jį prie savo krūtinės:
– Toks tu jaunas ir į tokį lagerį, į tokį pragarą patekai! Kas iš tavęs, vargšeli, beliks! Bet aš tave globosiu! Aš tave išgelbėsiu. Aš tave išsaugosiu! Še, atnešiau tau pyrago. Va, čia dar kumpio yra. Ir saldainių dar...
Visi gulėdami pavydime tam berneliui, – kurgi: tokia laimė! Pyragas, kumpis, – oho! Kad ir sekasi, žvirbliagalviui tokiam!
O bernelis – kad valgo, kad purkoja!
Vienas kalinys, gal alkano pavydo nebesuvaldydamas, sumanė naktiniais reikalais pasivaikščioti. Reikia jam eiti pro Vacių su tuo laimingiausiuoju berneliu.
– Duok jam į snukį, – sako Vacius berneliui, – ko jis čia valkiojas naktį!
Bernelis neatkreipė dėmesio į Vaciaus žodžius. Vacius supyko:
– Negirdėjai, maita, sakiau, kad duotum jam į snukį?!
– Kaip aš jį mušiu? Jis nieko bloga... man nepadarė!
– Ne tavo reikalas. Sakau, duok – tai ir duok!
– Kad jo jau nebėra... Nežinau, kas buvo...
– O! Tai tu šitoks! – staiga įsiuto Vacius, – tai tu šitaip manęs klausai? Aš tau saldainį daviau, o tu taip man atsidėkoji?! Mano pyragą ryji, o įsakymų nepildai?! Tai tu šitoks?.. Aš tau...
Besikarščiuodamas Vacius dar labiau supyko, – jam jau savęs paties pagailo. Jis ėmė kulti tą bernužėlį neklaužadą. Ir taip prikūlė jis tą vargšelį, kad šis, bliaudamas ir staugdamas, vos į savo guolį įsirepečkino.
Kas teisybė – tai teisybė: Vaciaus nervai buvo visiškai sukirmiję.
Mes, apsigyvenę Vaciaus vadovaujamame bloke, buvome atiduoti neaprėžtai jo valiai ir nuožiūrai. Valiai ir nuožiūrai Vaciaus, lietuviškai dainavusio:
Mano rankos nepapeiksi:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra bloko viršininkas Vacius Kozlovskis? Ką parodo scena su jaunu ukrainiečiu, kurį jis pirma žada globoti, o paskui sumuša?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.