Kai suduosiu – nusibaigsi!
XVII. Lietuvių–lenkų reikalas
Štuthofo lageris buvo įsteigtas lenkam naikinti. Daugybė jų tenai pro kaminą išlėkė. Bet vis dėlto ne visi lenkai buvo sunaikinti. Liko ir gyvų.
Lenkų katorgininkų lageryje buvo visų daugiausia. Jie buvo visų seniausi lagerio gyventojai, savo prakaitu ir krauju jį išbudavoję, savo kauleliais jį išgrindę. Lenkų buvo pilna. Jie, daugiausia pamariečiai, gerai mokėjo vokiškai. Lenkai lageryje buvo labai galinga partija, – ne tiktai pati stipriausioji skaičiumi. Jie labai daug ką galėjo kaliniui padaryti.
Antra vertus, lietuvių politinė padėtis lageryje buvo visiškai prasta.
Prieš mūsų atvykimą į lagerį vokiečiai esesininkai kalinių tarpe paskleidė tokią paskalą:
– Esą atvykstą lietuviai inteligentai... Jie iki šiol buvo vokiečiam paklusnūs... Staiga sumanę nebeklausyti... Vokiečių valdžia nutarusi juos šiek tiek pamokyti... Atsiuntusi juos į lagerį...
Visa toji paskala normalia lagerio kalba reiškė: pliekite lietuviam į kailį, kiek tik lenda. Kiek jūs jų nudobsite – jūsų reikalas: nieko jum už tai nebus.
Netenka stebėtis, kad į trečią dieną po mūsų atvykimo į lagerį vienas iš mūsų, fiziškai pats stipriausias, milžinas sportininkas, jau gulėjo vidury gatvės su praskelta galva.
Ėjo jisai gatve, nešdamas tolio ritinį. Staiga kažkas pasišokėdamas jam kumščiu – makt, makt! – per sprandą. Taip, be niekur nieko: ėjo prošal – ir ėmė kumščiu maksinti.
– Ogi tu, rupūže pažaliavęs! – nusikeikė milžinas. Blinkt, – numetė savo naštą jisai, akimoja pačiupo kumštininką ir taip tekštelėjo jį į patvorį, kad šis kelis kartus apsivertė: – Šok kaip varlė, kad nemoki gyventi!
Nusviestasai į patvorį kumštininkas vėl pašoko. Jam į pagalbą atsirado dar du. Vienas jų – su storu kuoku.
Cvankt! – milžinui per galvą – ir jis jau guli, apsipylęs krauju gatvės vidury.
Tuo pat metu atsitiko lageryje iki šiol visiškai negirdėtas dalykas. Keli vyrukai, pragaras juos žino iš kur išlindę, puolė prie sužeistojo, patempė jį į šalį, suskato rūpintis jo žaizdos sutvarstymu. Kiti gi griebė anuos tris mušeikėlius. Bet kad jau griebė – tai griebė! Bežiūrint visi trys pasiliko gulėti gatvėje. Netrukus ant jų išvertė po kibirą vandens, – šie atsigaivelėjo, šiaip taip pasikėlė ir nusverdukuliavo savo keliu, nė dėkui nepasakę.
Visa tai atsitiko labai greitai. Po keliolikos minučių iš viso to beliko palopytas pakaušis, – žaizda, laimei, nelabai kokia buvo, – neaiškūs atsiminimai – ir klanas ant kelio.
Trys mušeikėliai užpuolikai buvo lenkai. Tieji nežinomi, mum visai nepažįstami berniokai, kurie užpuolikus taip žiauriai pritašė, buvo... taip pat lenkai.
Šios peštynėlės iš viso buvo labai būdingos mūsų santykiam lageryje su lenkais. Lenkai mus apgynė nuo lenkų.
Numerus stultorum infinitus est, – kvailių skaičius yra begalinis. Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius.
Kvailių buvo sočiai ir lageryje, – visokių tautų. Bet buvo ir labai garbingų, protingų žmonių.
Kadangi lageryje lenkų buvo visų daugiausia, tai jų kvailiai ir latrai labiausiai krisdavo į akį.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra bloko viršininkas Vacius Kozlovskis? Ką parodo scena su jaunu ukrainiečiu, kurį jis pirma žada globoti, o paskui sumuša?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraValdžia
2. Kaip lageryje klostosi lietuvių ir lenkų santykiai? Ką reiškia posakis „Lenkai mus apgynė nuo lenkų“ ir Švarcbarto atsakymas, kodėl jie nesipeša?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Prieš lietuviams atvykstant, esesininkai paleidžia paskalą, kuri lagerio kalba reiškia: lietuvius galima mušti. Trečią dieną vienas lietuvis sužeidžiamas. Užpuolikai buvo lenkai, bet nepažįstami lenkai jį ir apgynė, todėl pasakotojas taikliai sako, kad lenkai apgynė nuo lenkų: žmonės vertinami ne pagal tautą, o pagal poelgius. Kaminskis ir Švarcbartas globoja lietuvius, o Švarcbartas paaiškina, kad praeityje „per daug prisipešėm“ ir todėl visi sėdi lageryje. Nelaimė čia moko solidarumo, ir tai vienas vilties šaltinių knygoje.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertėDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.