Šarvo žvynas ant manęs nešvyti
Ir nekabo kardas prie juosmens.
Mano rankoj tik lazda piemens
Ir svaidyklė akmenim svaidyti.
Kalnuose palikęs savo bandą,
Į stovyklą karo ateinu,
Nes tenai, ganyklose kalnų,
Aš girdėjau tą gėdingą gandą,
Kad visoj tautoj jau nėr kas gina
Vardą vieno iš visų dievų,
Kurs, sukūręs mus kvapu savu,
Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.
Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus
Geležis, įkaitus raudonai:
Tik dėl Jo širdis taip mirtinai
Tegalėjo būti įsižeidus.
Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!
Nors žinau: ranka man per silpna...
Bet lyg žaibo žvilganti liepsna
Dega pyktis sielos įžeistosios!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Dovydas, žinodamas, kad jo ranka per silpna, vis tiek stoja prieš milžiną?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina“ Dievo vardo. Gėda jam tokia skaudi, lyg veidą liestų įkaitusi geležis. Jis pripažįsta, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei užleistų kelią Dievo šmeižikui. Jo jėga yra tikėjimas: „O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs galingas vien Tavu vardu!“ Pabaigoje vienas svaidyklės smūgis nugali milžiną.
Rašiniui: TikėjimasLaisvėIšdidumas
2. Kur Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad niekas negina Dievo vardo?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.