Vieną vasarą aš gyvenau tarp girių.
Liūdną dainą ošė man šilai,
Ir nuo tolimo pasaulio mane skyrė
Melancholiški ir platūs ežerai.
Ir ėjau kasdien į vandenų pakrantę,
Ir aštriu žvilgsniu žiūrėjau tolumon,
Ir mačiau: ten baltos burės skrenda,
Ir šaukiau jas savo vienumon.
Kol galop manan krantan atbėgo
Laivas, šokdamas grakščiai vilnim.
Šuoliu slystančiu ištaškęs putų sniegą,
Jis siūbuodamas sustojo ties manim.
Iškopei krantan. Ir tavo rūbą vėjas
Sūpavo kaip burę. Panaši buvai
Į tą laivą, kuris, vilnim atskriejęs,
Prie krantinės sūpavos lengvai.
Vandenų krante gražiai mum slinko dienos.
Tu buvai švelni, gera viešnia.
Dryko gintaro sakai pušų kamienais,
Smilkdami po saulės degančia ugnia.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
2. Su kuo eilėraštyje „Vieną vasarą“ palyginama viešnia, išlipusi į krantą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.