Mes klajodavom dažnai po mišką seną.
Aš tau rodžiau stirnas, skriejančias vikriai,
Ir kalbėjau: Tai samanės taip švelniai dūzgena,
O tai šviečia švento Jono žiburiai.
Ir, norėdamas tave nustebint, aš atvėriau
Svaigią gelmę savo vienumos
Ir parodžiau, kaip skaidriai ji žėri,
Lyg žvaigždėtasai dangus žiemos.
Ir sakiau tau apie kelią kietą,
Mano eitą vidury nakties,
Apie kovą, kruvinoj kančioj laimėtą,
Po tuščiu dangum liepsnojančios minties.
Bet iš aukšto žodžiai vėl pailsę
Leidos, aido neatradę tavyje.
Supratau: tu šito niekad nepamilsi,
Tu ne ta esi, ne ta, deja!
Tai netyčia tu buvai atklydus
Lig šios vienišos ir tolimos šalies.
Tai apgavo tavo lūpų midus
Ir švelni liepsna juodos akių anglies.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.