Eilėraščiai12-14 psl. · apie 10 min.
Vieną vasarą24% kūrinio
12 psl.

Mes klajodavom dažnai po mišką seną.

Aš tau rodžiau stirnas, skriejančias vikriai,

Ir kalbėjau: Tai samanės taip švelniai dūzgena,

O tai šviečia švento Jono žiburiai.

Ir, norėdamas tave nustebint, aš atvėriau

Svaigią gelmę savo vienumos

Ir parodžiau, kaip skaidriai ji žėri,

Lyg žvaigždėtasai dangus žiemos.

Ir sakiau tau apie kelią kietą,

Mano eitą vidury nakties,

Apie kovą, kruvinoj kančioj laimėtą,

Po tuščiu dangum liepsnojančios minties.

Bet iš aukšto žodžiai vėl pailsę

Leidos, aido neatradę tavyje.

Supratau: tu šito niekad nepamilsi,

Tu ne ta esi, ne ta, deja!

Tai netyčia tu buvai atklydus

Lig šios vienišos ir tolimos šalies.

Tai apgavo tavo lūpų midus

Ir švelni liepsna juodos akių anglies.

13 psl.

Telkės paukščiai, laukdami rugsėjo.

Jie kalbėjo lėkti link pietų.

Paskutinįkart tave lydėjau

Mėlynojo ežero krantu.

Vėsuma iš šiaurės jau alsavo

Ir pripildė širdis mum tylias,

O vilnis pakrantėje skalavo

Perlamutro geldeles dailias.

Įkopei laivan. Ir jis nuskriejo.

Greitai nyko takas ant vandens.

O šilus ir ežerus užliejo

Melsvos ūkanos ankstyvojo rudens.

O vorai ruduojančias rugienas

Apipylė žvilgančiais šilkais.

Susimąstęs vaikštinėjau vienas

Lapų auksu nužertais takais.

Ir, lyg dyglį raudonosios rožės

Pamažu kraujuojančioj širdy,

Aš tą skaudų atminimo grožį

Vis nešiojau savo atminty,

14 psl.

Kol jį kartą išpuoštą ir tyrą

Nunešiau ant kranto to paties.

Įmečiau gelmėn. Ir jis paniro.

Ir taip lengva tapo ant širdies.

1946

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.

Rašiniui: MeilėKūrėjas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.