Telkės paukščiai, laukdami rugsėjo.
Jie kalbėjo lėkti link pietų.
Paskutinįkart tave lydėjau
Mėlynojo ežero krantu.
Vėsuma iš šiaurės jau alsavo
Ir pripildė širdis mum tylias,
O vilnis pakrantėje skalavo
Perlamutro geldeles dailias.
Įkopei laivan. Ir jis nuskriejo.
Greitai nyko takas ant vandens.
O šilus ir ežerus užliejo
Melsvos ūkanos ankstyvojo rudens.
O vorai ruduojančias rugienas
Apipylė žvilgančiais šilkais.
Susimąstęs vaikštinėjau vienas
Lapų auksu nužertais takais.
Ir, lyg dyglį raudonosios rožės
Pamažu kraujuojančioj širdy,
Aš tą skaudų atminimo grožį
Vis nešiojau savo atminty,
Kol jį kartą išpuoštą ir tyrą
Nunešiau ant kranto to paties.
Įmečiau gelmėn. Ir jis paniro.
Ir taip lengva tapo ant širdies.
1946
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.