Vieną vasarą aš gyvenau tarp girių.
Liūdną dainą ošė man šilai,
Ir nuo tolimo pasaulio mane skyrė
Melancholiški ir platūs ežerai.
Ir ėjau kasdien į vandenų pakrantę,
Ir aštriu žvilgsniu žiūrėjau tolumon,
Ir mačiau: ten baltos burės skrenda,
Ir šaukiau jas savo vienumon.
Kol galop manan krantan atbėgo
Laivas, šokdamas grakščiai vilnim.
Šuoliu slystančiu ištaškęs putų sniegą,
Jis siūbuodamas sustojo ties manim.
Iškopei krantan. Ir tavo rūbą vėjas
Sūpavo kaip burę. Panaši buvai
Į tą laivą, kuris, vilnim atskriejęs,
Prie krantinės sūpavos lengvai.
Vandenų krante gražiai mum slinko dienos.
Tu buvai švelni, gera viešnia.
Dryko gintaro sakai pušų kamienais,
Smilkdami po saulės degančia ugnia.
Mes klajodavom dažnai po mišką seną.
Aš tau rodžiau stirnas, skriejančias vikriai,
Ir kalbėjau: Tai samanės taip švelniai dūzgena,
O tai šviečia švento Jono žiburiai.
Ir, norėdamas tave nustebint, aš atvėriau
Svaigią gelmę savo vienumos
Ir parodžiau, kaip skaidriai ji žėri,
Lyg žvaigždėtasai dangus žiemos.
Ir sakiau tau apie kelią kietą,
Mano eitą vidury nakties,
Apie kovą, kruvinoj kančioj laimėtą,
Po tuščiu dangum liepsnojančios minties.
Bet iš aukšto žodžiai vėl pailsę
Leidos, aido neatradę tavyje.
Supratau: tu šito niekad nepamilsi,
Tu ne ta esi, ne ta, deja!
Tai netyčia tu buvai atklydus
Lig šios vienišos ir tolimos šalies.
Tai apgavo tavo lūpų midus
Ir švelni liepsna juodos akių anglies.
Telkės paukščiai, laukdami rugsėjo.
Jie kalbėjo lėkti link pietų.
Paskutinįkart tave lydėjau
Mėlynojo ežero krantu.
Vėsuma iš šiaurės jau alsavo
Ir pripildė širdis mum tylias,
O vilnis pakrantėje skalavo
Perlamutro geldeles dailias.
Įkopei laivan. Ir jis nuskriejo.
Greitai nyko takas ant vandens.
O šilus ir ežerus užliejo
Melsvos ūkanos ankstyvojo rudens.
O vorai ruduojančias rugienas
Apipylė žvilgančiais šilkais.
Susimąstęs vaikštinėjau vienas
Lapų auksu nužertais takais.
Ir, lyg dyglį raudonosios rožės
Pamažu kraujuojančioj širdy,
Aš tą skaudų atminimo grožį
Vis nešiojau savo atminty,
Kol jį kartą išpuoštą ir tyrą
Nunešiau ant kranto to paties.
Įmečiau gelmėn. Ir jis paniro.
Ir taip lengva tapo ant širdies.
1946
Žiaurusis Dievas
Tėvų tėvai pavėsy ąžuolynų
Kūreno Tau ugnis šventas.
Perkūnu ir Pikuoliu jie Tave vadino.
Aukas Tau nešė. Siuntė Tau maldas.
Sutrupo aukurai. Ir išsisklaidė dūmai.
Užgeso amžinai šventos ugnies liepsna.
Tik man širdis pirmykščio pamaldumo,
Tartum senieji amžiai, kupina.
Bet prieš mane užaugai toks didingas,
Kad aš Tavoj didybėj paklydau,
Ir nežinau, kokia malda Tau tinka
Nei kokią auką reikia nešti Tau.
Tiktai, kai priešą piktąjį nukauju,
Į priekį puldamas, kovos ugny,
Aš Tau jo karštą kraują atnašauju
Tartum senovinis dievų žynys.
Ir kai man akys lyg dvi ugnys žiba,
Skausmingai degdamos nuo neramios minties,
Ir žvilgsnis atkaklus kaskart prieina ribą,
Nesiekęs erdvėje žvaigždynų paslapties,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
2. Koks yra Dievas eilėraštyje „Žiaurusis Dievas“ ir kaip kalbantysis prie jo artinasi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tai tas pats Dievas, kuriam protėviai kūreno šventas ugnis ir kurį vadino Perkūnu ir Pikuoliu, bet dabar jis toks didingas, kad kalbantysis jo didybėje paklysta. Kalbantysis aukoja nukauto priešo kraują ir savo kančią, kai žvilgsnis prieina ribą: „Ir artinuos Tavin per ją.“ Jis nekeikia Dievo ir neprašo gailesčio, nes žino, kad Dievo krūtinėje kaujasi „Du priešingi ir didūs milžinai“. Žmogus veržiasi į „Gigantą Šviesųjį“ ir už pergalę moka kraujo ir kančios auka.
Rašiniui: TikėjimasMirtis
3. Su kuo eilėraštyje „Vieną vasarą“ palyginama viešnia, išlipusi į krantą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.