Tėvų tėvai pavėsy ąžuolynų

Kūreno Tau ugnis šventas.

Perkūnu ir Pikuoliu jie Tave vadino.

Aukas Tau nešė. Siuntė Tau maldas.

5Sutrupo aukurai. Ir išsisklaidė dūmai.

Užgeso amžinai šventos ugnies liepsna.

Tik man širdis pirmykščio pamaldumo,

Tartum senieji amžiai, kupina.

Bet prieš mane užaugai toks didingas,

10Kad aš Tavoj didybėj paklydau,

Ir nežinau, kokia malda Tau tinka

Nei kokią auką reikia nešti Tau.

Tiktai, kai priešą piktąjį nukauju,

Į priekį puldamas, kovos ugny,

15Aš Tau jo karštą kraują atnašauju

Tartum senovinis dievų žynys.

Ir kai man akys lyg dvi ugnys žiba,

Skausmingai degdamos nuo neramios minties,

Ir žvilgsnis atkaklus kaskart prieina ribą,

20Nesiekęs erdvėje žvaigždynų paslapties,

Kai įtampoj dar vienas žingsnis žengtas

Grasina sielai sutema rūsčia

Ir, rodos, smilkinin, lyg peilis lenktas,

Įsismeigia aštri delčia.

25Ir, rodos, žvaigždės ant kaktos liepsnoja

Savosios paslapties ugnim žiauria, –

Aš Tau šią kančią degančią aukoju

Ir artinuos Tavin per ją.

Mane šauki. Ir tan balsan sruvena

30Gyvybės vilnys gyslose šiose,

Ir tartum žiedas ten atsilukštena

Ir švinta nuostabi dvasia.

Bet puola speigas. Siaubia vėtros grasios.

Daiktai nejautrūs sužeidžia žiauriai.

35Ir įžūliai užlieja aušrą dvasios

Sukilę tamsūs kraujo sūkuriai.

Nei keikiu aš Tavęs, nei gailesčio maldauju:

Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai,

Nes, rodos man, Tavoj krūtinėj kaujas

40Du priešingi ir didūs milžinai.

Lyg lašas vėtroj jūrų bekraštybėj

Aš virpu mūšiuos jų didžiuos

Ir kaujuosi prieš nebūties tamsybę

Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos.

45Neliauja kraujas iš žaizdų sravėti.

Kovoj palūžta smogianti ranka. –

Taip visada už pergalę mokėti

Turiu aš kraujo ir kančios auka.

Per šitą auką, nuoširdžią ir tyrą,

50Ateis man atpirkimo valanda,

Ir tamsumos gelmė, kur sieloj tvyro,

Užgis iš lėto lyg pikta žaizda.

Užplūs mane Tavos šviesos malonė

Ir, tartum žiedas spindulių tvane,

55Žėrėsiu žemės žydinčiuose kloniuos,

Kol nebūtis nukaus mane.

1946–1948