Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis.
Mes esame kalnai. Mes esame nykieji kalnai. Keleivių žingsniai mūsų nepasiekia. Vasarų džiaugsmas iki mūsų neatplaukia. Žalieji miškai mirė mūsų snieguose. Sravūs upeliai sustingo į ledą, ir jų sidabrinis skambėjimas virto tyla.
Mes esame kalnai. Mes esame vienišieji kalnai. Mes negalim susisiekti savo viršūnėmis, nes mus skiria tamsios bedugnės ir šalta vienuma.
Mes esame kalnai. Dieną ties mūsų viršūnėmis kaip ugninė aureolė spindi saulė, kurios niekada netemdo debesys. Naktį žėri didelės žvaigždės kaip sunkūs brangakmeniai mūsų karūnose.
Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plėšo pačios didžiausios žemės vėtros. Mūsų krūtinės stovi nuogos prieš jas ir nėra pasaulyje daiktų, kurie pasiektų mus nuo jų uždengti.
Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.
[1943]
Rudens gitara
Mačiau pro langą žalią šilko skarą.
Mirgėjo ji, jau auksu atausta.
Girdėjau grojant gonkose gitarą,
Raudojo grojo, oi! gitara ta...
Ji suokė skundą, kad taip greitai runda
Rudens rimty rymodami šilai.
O skausmas bunda, o skaudžiai sujunda
Ir dunda didūs viesulai...
Dejavo žiedo žūvančio ružavo,
Dejavo javo nokstančio mirties.
Dejone savo taip stygas užgavo
Rudens palangėj mąstančios širdies.
Ir aš žiūrėjau į tą žalią skarą,
Kaip mirga saulėj, auksu atausta,
Ir vis girdėjau gonkose gitarą,
Vaitojo grojo, oi! gitara ta...
1948
Pralaimėjimas
Renkas puoton alkani vilkai
Ir iš džiaugsmo staugia jų pulkai.
Suka ratą krankdami varnai.
Miega kritę broliai milžinai.
Jau nėra laimėjimo vilties,
Tiktai geismas kautis lig mirties.
Saulė leidžias. Pluoštai jos liepsnos
Plazda dar ant žemės kruvinos.
Bet kai šaltos žvaigždės sužėrės,
Jau mūs rankose ginklai tylės.
1946
Nauja pilis
Aplink raistai. Aplink bedugniai liūnai.
Ištvinę, drumzlini ir purvini.
Ir medžiai milžinai sukritę pūna
Jų dvokiančiam nuodingam vandeny.
Tik kupstai ir kelmai, vešliai sužėlę,
Siūbuojas viršum pūvančio vandens.
O anta jų bujoja Pykčio Gėlės.
Nuodingas ir saldus jų kvapas décadence.
Sunkiam kely iš nuovargio parpuolu,
Bet vėl pasikeliu ir vėl einu,
Kur tolumoj matyt pirmykštės uolos,
Bekyšančios iš purvinųjų vandenų.
Aš anta jų statysiu naują pilį
Iš tvirto ir iš žėrinčio akmens.
Jos drąsūs bokštai, į erdves iškilę,
Spindės. Ir vėliavos ant jų plazdens.
Ir švies tolumoje kolonos baltos,
Parėmę arkas apvalias.
Ir statulos, iš marmuro iškaltos,
Pagražins aukštas skambančias sales.
Paliepsiu, kad sargai lig galo atdarytų
Vartus, apkaltus plienu ir variu,
Ir pūstų bokštuose šaukliai skambius trimitus,
Kol susirinks pulkai jaunų karių.
Išgrįsim mes tada plieniniais savo skydais
Klampius ir purvinus takus,
Kad grįžtų didvyrių dvasia, naujai pražydus,
Į mūsų sunkiai merdinčius laikus.
Atspėsime mes paslaptį senovės mitų.
Kur snaudžia marmuro šaltajam akmeny,
Kad praeities herojai vėl tarp mūs atgytų,
Galybės ir harmonijos pilni.
Nukris nuo mūsų kūnų sudėvėta
Suplėkusiųjų šimtmečių danga,
Kad vėl iš sąnarių nuogų spindėtų
Pirmykštis grožis, džiaugsmas ir jėga.
Mus perplūs vėl šviesos ir žemės galios.
Mes būsim vėl malonėj jų dievų.
Ir eisim vėl džiugiai per žemę žalią
Su žolynų vainikais ant galvų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip sukurtas eilėraštis prozoje „Mes esame kalnai“ ir ką jis sako apie kalnus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kiekviena pastraipa pradedama tais pačiais žodžiais „Mes esame kalnai“, ir beveik kiekviena prideda po vieną epitetą: aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji. Paskutinėje pastraipoje jie visi sudedami kartu. Kalnai iškilę virš debesų, jų nepasiekia keleiviai ir vasaros džiaugsmas, juos skiria „tamsios bedugnės ir šalta vienuma“. Tačiau jie stovi nuogomis krūtinėmis prieš didžiausias vėtras. Kalnus galima skaityti kaip žmones, kurie stiprūs, bet vieniši.
Rašiniui: IšdidumasGamtaLaisvė
2. Kuo skiriasi „Pralaimėjimo“ ir „Naujos pilies“ nuotaika?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.
Rašiniui: LaisvėMirtisTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.