Viešpatie, valdytojau šviesių pasaulių,

Kurs rankose laikai žvaigždes ir milijonus saulių,

Kuriam pagarbinti visa Būtis

Žėruoja lyg skaidrioji krištolo mintis,

5Aš, nutrenktas gelmėn Tavo rūstaus lėmimo

Ir pažymėtas amžiams Tavo pasmerkimo,

Rymodamas ties chaoso klaikiom gelmėm,

Pagarbinsiu Tave tamsiom giesmėm:

1

Kai mes, iš keršto prieš Tave sukilę,

10Užgrobt norėjom sosto pilį,

Karius manuosius ir mane

Tu nutrėmei baisia žaibų ugnia.

Ir mes susispietėm į milžinišką ratą,

Ir lyg audra, supurtanti Visatą,

15Į gelmę puolėm pro erdves dausų,

Ir tiško tūkstančiai Tavų šviesų,

Ir tamsūs rutuliai sunkių planetų

Išėjo iš kelių, jiems Tavo nužymėtų,

Ir gniužo dauždamies juodi jų kevalai,

20Ir siautėjo erdvėj sumišę gaivalai,

Ir žvaigždės milžinai pasviro iš orbitų

Ir su mumis kartu į gelmę krito,

Tamsioj erdvėj liepsnodamos ilgai

Tartum negęstantys žaibai.

25Lydėjo mus puolimo piktas džiaugsmas,

Skambėjo erdvėse kerštingas mūsų šauksmas,

Liepsnojo mūsų neapykanta didi

Ir geismas Tavo Būtį sužlugdyt.

2

Taip lyg baisus grasinantis verpetas

30Erdvėm mes kritom milijonus metų,

Kol pasiekėm klaikias niaurias sritis,

Kur siaučia chaosas ir nebūtis.

Ir sveikinom kaip savąją tėvynę

Mes liūdną gelmę chaoso pirminio,

35Ir jutom, kaip niauriam jo gaivale

Atgyja mūsų palaužta valia.

Stipriai sujudo versmės mano galių,

Ir aš Tave, šviesių erdvių karalių,

Vėl iššaukiau grumtynių amžinų,

40Atminęs kerštą iš anų dienų.