Ir žvaigždės milžinai pasviro iš orbitų

Ir su mumis kartu į gelmę krito,

Tamsioj erdvėj liepsnodamos ilgai

Tartum negęstantys žaibai.

25Lydėjo mus puolimo piktas džiaugsmas,

Skambėjo erdvėse kerštingas mūsų šauksmas,

Liepsnojo mūsų neapykanta didi

Ir geismas Tavo Būtį sužlugdyt.

2

Taip lyg baisus grasinantis verpetas

30Erdvėm mes kritom milijonus metų,

Kol pasiekėm klaikias niaurias sritis,

Kur siaučia chaosas ir nebūtis.

Ir sveikinom kaip savąją tėvynę

Mes liūdną gelmę chaoso pirminio,

35Ir jutom, kaip niauriam jo gaivale

Atgyja mūsų palaužta valia.

Stipriai sujudo versmės mano galių,

Ir aš Tave, šviesių erdvių karalių,

Vėl iššaukiau grumtynių amžinų,

40Atminęs kerštą iš anų dienų.