Šarvo žvynas ant manęs nešvyti

Ir nekabo kardas prie juosmens.

Mano rankoj tik lazda piemens

Ir svaidyklė akmenim svaidyti.

5Kalnuose palikęs savo bandą,

Į stovyklą karo ateinu,

Nes tenai, ganyklose kalnų,

Aš girdėjau tą gėdingą gandą,

Kad visoj tautoj jau nėr kas gina

10Vardą vieno iš visų dievų,

Kurs, sukūręs mus kvapu savu,

Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.

Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus

Geležis, įkaitus raudonai:

15Tik dėl Jo širdis taip mirtinai

Tegalėjo būti įsižeidus.

Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!

Nors žinau: ranka man per silpna...

Bet lyg žaibo žvilganti liepsna

20Dega pyktis sielos įžeistosios!

Miesto mūrus persmeigti įstengia

Tavo rankoj geležis baisi.

Tu į kalną panašus esi,

Kurį žvynas metalinis dengia.

25Bet kaip baisią tu turėtum galią,

Nepabūgsiu jos aš niekados,

Nes vis viena mirčiau iš gėdos,

Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.

O Jehova, stiprink ranką kario,

30Kurs galingas vien Tavu vardu!

Pulki, prieše, ietim ir kardu,

Denkis skydu, tartum vartais vario!

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir išdidęs milžinas pakilo,

35Saulėj šarvais žerdamas ugnis.

Ir stambus it skydas smilkinys

Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.

1951

Laukinių rožių šlamesys

Laukinių rožių šlamesys

Pabudino mane iš miego.

Virpėjo aukso debesis

Ties amžina viršūne sniego.

5Laukinių rožių vainiku

Aš savo galvą padabinęs,

Kopiau aukštyn staigiu taku,

Kur virpa debesis auksinis.

Ir degė rožės raudonai,

10Kai pasiekiau viršūnę kalno,

Ir kloniuos miestai milžinai

Atrodė kaip žaislai ant delno.

Kristalai ant aštrių klinčių

Žėrėjo tartum lobių skrynia.

15Lengvai plazdėjo ant pečių

Man skraistė debesies auksinė.

Jutau: nuo rožių dygulių

Kakta iš lėto kraujas teka.

Ir pažvelgiau žvilgsniu tyliu

20Į savo nueitąjį taką: