Ir girsim jos laukus, žmogaus našiai paliestus,

Jos aukštus kalnus, ežerus melsvus,

Jos žėrinčius ir pasakiškus miestus

Ir gilią jūrą raižančius laivus.

45Mes gersime iš jos gaivinančių šaltinių,

O anta aikščių, saulės nušviestų,

Senovės papročiu vėl rungsimės rungtynėj,

Kad tarptų galios sąnarių tvirtų.

Darnusis kūnas bus kilnių pastangų,

50O siela aukšto geismo kupina,

Nes veržias visados aukštyn į dangų

Iš šitos žemės mintanti liepsna.

Tat, plieno lanką į erdves iškėlę,

Įtempimu valingu ir didžiu

55Savos minties išaštrintąją strėlę

Nušviesim lig aukščiausiųjų žvaigždžių.

Į širdį laukiančią, ilgesyje atvertą,

Nupuls iš aukšto Jo didi žinia.

Pajusim sielą, nuostabiai apžertą

60Tiesa ir Meile ugnine.

Rankas ištiesini darbui ir kūrybai

Ir mostams mūšių kruvinų:

Tegu skaidriai ugnis Dievybės žiba

Viršum aptemusių žmogaus dienų.

65Kiekvieną rytą suliepsnos iš naujo

Ta atpirkimo prakilni kova,

Į žemę gersis prakaitas ir kraujas,

Ir josios veidas šviesis palengva.

O dienai gęstant, kai, lyg diskas vario,

70Lėtai vakarė saulė nusileis,

Šalin padėję sunkų ginklą kario,

Nurimę po žvaigždžių skliautais tyliais,

Į giliąją bedugnę šalto Hado

Žiūrėsim žvilgsniu giedriu ir ramiu,

75Kur krenta gyvasties srovė kaskadom

Iš niekad neišsenkančių versmių.

Ir vieną kartą ten nupulsim tykiai,

Ir siela neraudos savos skirties,

Nes būsim savo pareigą atlikę

80Ir sau pasiekę ribą pilnaties.

1945–1948

Šėtono monologai

Viešpatie, valdytojau šviesių pasaulių,

Kurs rankose laikai žvaigždes ir milijonus saulių,

Kuriam pagarbinti visa Būtis

Žėruoja lyg skaidrioji krištolo mintis,

5Aš, nutrenktas gelmėn Tavo rūstaus lėmimo

Ir pažymėtas amžiams Tavo pasmerkimo,

Rymodamas ties chaoso klaikiom gelmėm,

Pagarbinsiu Tave tamsiom giesmėm:

1

Kai mes, iš keršto prieš Tave sukilę,

10Užgrobt norėjom sosto pilį,

Karius manuosius ir mane

Tu nutrėmei baisia žaibų ugnia.

Ir mes susispietėm į milžinišką ratą,

Ir lyg audra, supurtanti Visatą,

15Į gelmę puolėm pro erdves dausų,

Ir tiško tūkstančiai Tavų šviesų,

Ir tamsūs rutuliai sunkių planetų

Išėjo iš kelių, jiems Tavo nužymėtų,

Ir gniužo dauždamies juodi jų kevalai,

20Ir siautėjo erdvėj sumišę gaivalai,

Ir žvaigždės milžinai pasviro iš orbitų

Ir su mumis kartu į gelmę krito,

Tamsioj erdvėj liepsnodamos ilgai

Tartum negęstantys žaibai.

25Lydėjo mus puolimo piktas džiaugsmas,

Skambėjo erdvėse kerštingas mūsų šauksmas,

Liepsnojo mūsų neapykanta didi

Ir geismas Tavo Būtį sužlugdyt.

2

Taip lyg baisus grasinantis verpetas

30Erdvėm mes kritom milijonus metų,

Kol pasiekėm klaikias niaurias sritis,

Kur siaučia chaosas ir nebūtis.

Ir sveikinom kaip savąją tėvynę

Mes liūdną gelmę chaoso pirminio,

35Ir jutom, kaip niauriam jo gaivale

Atgyja mūsų palaužta valia.

Stipriai sujudo versmės mano galių,

Ir aš Tave, šviesių erdvių karalių,

Vėl iššaukiau grumtynių amžinų,

40Atminęs kerštą iš anų dienų.

Nudryko tamsios mano galios gijos

Lig pat gelmių Tavosios viešpatijos,

Lig pat žvaigždynų, žėrinčiai skaisčių,

Lig pat ugnynų saulių išdidžių.

45Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:

Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.

Mes amžinieji priešai du,

Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,

Gigantiškoj grumtynėj susikibę,

50Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.

Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia

Suspindo tragiška būties kančia.

3

Ir tą, kuriam sukūrei žemės rojų,

Kuriam Tu kibirkštį minties padovanojai,

55Apraizgė jį mana pikta gija,

Ir mūsų amžinos kovos sūkuryje

Jį drasko jėgos priešingos įnirtę,

Jis kaujasi prieš tamsą ir prieš mirtį,

Jo sieloj virpa įtampa skaudžia

60Didi ir tragiška būties kančia.