Ir žvaigždės milžinai pasviro iš orbitų

Ir su mumis kartu į gelmę krito,

Tamsioj erdvėj liepsnodamos ilgai

Tartum negęstantys žaibai.

25Lydėjo mus puolimo piktas džiaugsmas,

Skambėjo erdvėse kerštingas mūsų šauksmas,

Liepsnojo mūsų neapykanta didi

Ir geismas Tavo Būtį sužlugdyt.

2

Taip lyg baisus grasinantis verpetas

30Erdvėm mes kritom milijonus metų,

Kol pasiekėm klaikias niaurias sritis,

Kur siaučia chaosas ir nebūtis.

Ir sveikinom kaip savąją tėvynę

Mes liūdną gelmę chaoso pirminio,

35Ir jutom, kaip niauriam jo gaivale

Atgyja mūsų palaužta valia.

Stipriai sujudo versmės mano galių,

Ir aš Tave, šviesių erdvių karalių,

Vėl iššaukiau grumtynių amžinų,

40Atminęs kerštą iš anų dienų.

Nudryko tamsios mano galios gijos

Lig pat gelmių Tavosios viešpatijos,

Lig pat žvaigždynų, žėrinčiai skaisčių,

Lig pat ugnynų saulių išdidžių.

45Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:

Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.

Mes amžinieji priešai du,

Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,

Gigantiškoj grumtynėj susikibę,

50Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.

Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia

Suspindo tragiška būties kančia.

3

Ir tą, kuriam sukūrei žemės rojų,

Kuriam Tu kibirkštį minties padovanojai,

55Apraizgė jį mana pikta gija,

Ir mūsų amžinos kovos sūkuryje

Jį drasko jėgos priešingos įnirtę,

Jis kaujasi prieš tamsą ir prieš mirtį,

Jo sieloj virpa įtampa skaudžia

60Didi ir tragiška būties kančia.