Nudryko tamsios mano galios gijos

Lig pat gelmių Tavosios viešpatijos,

Lig pat žvaigždynų, žėrinčiai skaisčių,

Lig pat ugnynų saulių išdidžių.

45Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:

Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.

Mes amžinieji priešai du,

Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,

Gigantiškoj grumtynėj susikibę,

50Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.

Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia

Suspindo tragiška būties kančia.

3

Ir tą, kuriam sukūrei žemės rojų,

Kuriam Tu kibirkštį minties padovanojai,

55Apraizgė jį mana pikta gija,

Ir mūsų amžinos kovos sūkuryje

Jį drasko jėgos priešingos įnirtę,

Jis kaujasi prieš tamsą ir prieš mirtį,

Jo sieloj virpa įtampa skaudžia

60Didi ir tragiška būties kančia.