Kai iš šaltinių Mano amžinų
Paplūdę galios neramiu tvanu
Formuot ir kurti ėmėsi karštai,
Tu lyg nuo žaibo į gelmes kritai.
Ir nors dar gaudžia grumzdesiai pikti,
Tu vis gilyn į prarajas krenti,
Tu vis labyn šviesų tvane blykšti,
Ir pergalėj pasauliai sukurti,
Erdvių ir laiko toliuos nusidriekę,
Visas gelmes ir aukštybes jau siekia.
Ir jie visi yra Būtis Mana,
Ir jie visi tiktai Mana liepsna,
Ir jie visi tik Manimi gyvena:
Nuo spindulio, kurs prieblandoj plevena,
Nuo atomo lig milžinių žvaigždžių
Ir lig būtybių nuostabių, skaisčių,
Kurios, Mana mintim apdovanotos,
Vienokia forma ant žvaigždės liepsnotos,
O ant planetos forma vėl kitokia
Buvimą tęsia ir jo prasmę vokia.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Jo atsakymo žodis“ Dievas atsako Šėtonui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.