Nujaučianti blankiuoju savo protu,
Nušviest jų buičiai Mano dovanotu.
Taip, kaip žvaigždėms Aš nustačiau takus,
Kuriais jos skrieja per visus laikus,
Taip nubrėžti yra ir jiems keliai,
Kuriais pirmyn jie turi žengt tiksliai.
Kai klystkeliais nukrypt jie kartais nori,
Manųjų dėsnių baudžiantįjį svorį
Patirti turi savo prigimtim,
Kad vėl į dermę grįžtų su Manim,
Kad vėl su Mano Būtimi šviesia
Laikytų ryšį kūnu ir dvasia,
Nes jie yra tik Visumos dalelė
Ir tik iš Jos tegali semt sau galią.
Būties kūrimo neramiam vyksme,
Jos formų nuolatiniam kitime,
Gelmyne Savo laiko amžinam
Prasmingai skyriau Aš jų kiekvienam
Tiktai ribotą laikinąjį kelią,
Kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią,
Kad jie per amžius iš kartos į kartą,
Nauja jėga atgimdami kas kartą,
Vis veiktų, siektų, grumtųs ir laimėtų
Ir vis didesnėn pilnatin artėtų.
Už tai jie turi su dėkingumu
Priimti dalią skausmo ir džiaugsmų,
Įžvelgt jos prasmę dievišką ir gilią
Ir, savo kuklią dabartį pamilę
Ir ateities šviesios gražesnę viltį,
Širdies liepsna skaisčiai Manęspi kilti.
Kai jie bus ugnys, vien Manim degą,
Kai Mano meilės ir tiesos jėga
Žėrės juose tartum gryniausiuos induos
Skaisčia šventumo palaima suspindus,
Jie savo laimę tikrąją supras
Ir vėl prarastą rojų žemėj ras.
4
Kol Būtyje tamsos šešėliai slepias,
Tol Aš nesu su Ja visai sutapęs
Ir tol Savy nepakaktį jaučiu.
Todėl buvimo kibirkščių skaisčių
Aš vis apstyn, vis gausingyn skleidžiu,
Jas vis skaidryn savu kvapu pučiu.
Taip silpsta vaidas sutemų niaurių,
Taip, kurdams Būtį, Aš Save kuriu.
Kai begalybių ruimuose visuos
Vien nemari Mana dvasia alsuos,
Būtis vien tai bus, kas ir Aš esu.
Taip po pastangų amžių ištisų
Ateis vienybė Man su Ja pilna,
Ateis rimties ir pakakties diena.
Ir džiūgaus, gaus triumfu amžių varpas,
Kad baigtas jau didaus kūrimo tarpas,
Kad viską apsiaubė didi Vienybė,
Ribas sutirpdė dieviška Beribė,
Kad nebėra skaudaus bėgimo laiko
Nei amžiais žingsnį varžiusiojo saiko,
Kad viską juosia džiaugsmas ir darna,
Kad viską glėbia Meilė amžina,
Ir nebėra verpetuos Jos ugnies
Jau atskiros nei nykstančios vilnies.
1951
Niekad, niekados
Žuvusiam broliui
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.
Išsipildė mano mintys tos...
Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...
Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžias maldas kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad ištryško kraujas ant kaktos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Jo atsakymo žodis“ Dievas atsako Šėtonui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
2. Kam skirtas eilėraštis „Niekad, niekados“?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.