Krito akmenys ant karžygio lavono.
Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.
Niekad, niekados...
Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.
1947
Tadas Nenuklausė – liaudies priešas
N. dirbtuvėj pats tyliausias
Buvo Tadas Nenuklausė.
Dirbo darbą vis užgulęs
Toks suvargęs, toks vientulis.
Dirbt ne ką jis sugebėjo,
Tik lentas obliuot mokėjo.
Su draugais veik nekalbėjo,
Nes bent kiek neprigirdėjo.
Užtat juokdariai vaikinai
Nenuklausė jį vadino.
Kartais net juokavo tūlas,
Kad jam dingęs vienas šulas.
Bet jisai dėl to nepyko,
Tik obliavo sau iš tyko.
Taip ramiai jam dienos ėjo,
Kol kažkas jį pastebėjo,
Kol jis buvo nužiūrėtas
Kaip žmogus klusnus ir lėtas.
Ir štai pakvietė mūs Tadą
Pas enkavedistų vadą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką satyra „Tadas Nenuklausė – liaudies priešas“ parodo apie sovietinę sistemą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.
Rašiniui: ValdžiaSatyraLaisvė
2. Kam skirtas eilėraštis „Niekad, niekados“?
3. Kodėl dirbtuvės vaikinai Tadą praminė Nenuklause?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.