Pakviestajam dreba kūnas:
Čia jau bus koks nors perkūnas!
Bet ką veiks? Nueina Tadas.
Pasitinka jį pats vadas
Solovuško Timofiejus,
Liaudies baubas pagarsėjęs,
Iš Maskvos komandiruotas,
Visas baisiai medaliuotas.
Ima Tadą klausinėti,
Kas dirbtuvėje girdėti,
Ką ten liaudies priešai veikia,
Galbūt partiją jie keikia,
Kam tenai iš darbininkų
Rusiška valdžia netinka.
Tadas teisintis mėgina,
Kad jis nieko čia nežino,
Kad jis nieko nenuklausęs,
Nes esą jam silpnos ausys,
Kad jis nieko nesupranta,
Tik uoliai obliuoja lentą,
Žiūri tik uždirbti duoną,
Išmaitint vaikus ir žmoną.
Nemanyk, kad aš toks glušas! –
Ima šaukt įdūkęs rusas:
Viskas aiškiai čia matyti:
Tu nenori man sakyti!
Tu nenori, kvailas jauti,
Tėvui Stalinui tarnauti!
Tadas dreba, Tadas bąla,
Lyg nujausdamas sau galą,
Ir vėl teisintis mėgina,
Kad jis nieko čia nežino.
Solovuško ima siusti,
Ima net iš pykčio dusti,
Ima Tadą baisiai plūsti,
Tadą laužyti ir mušti.
Solovuško spiegia, gieda,
Perlai jam nuo lūpų rieda:
– Svoloč! Sukinsyn! Sobaka! ...! ...! ...!
Ir vis Tadą muša, plaka...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką satyra „Tadas Nenuklausė – liaudies priešas“ parodo apie sovietinę sistemą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.
Rašiniui: ValdžiaSatyraLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.